Viena didžiausių gruodžio mėnesio švenčių (neskaitant Kalėdų) Skandinavijoje yra Šventosios Liucijos diena – kasmetinė šventė, gimusi iš pasakojimų apie tai, kaip krikščionybė atkeliavo į Švediją.
Šventosios Liucijos diena (arba Sankta Lucia) minima kaip šventosios Liucijos – jaunos krikščionių kankinės, mirusios už savo tikėjimą – atminimas. Pasak legendų, šventoji Liucija slapta nešdavo maistą krikščionims, besislapstantiems Romos katakombose po miestu. Kad galėtų panešti daugiau maisto rankose, ji pasišviesdavo kelią žvakėmis, kurias laikydavo vainike ant galvos – iš čia ir kilęs tradicinis šv. Liucijos šventės kostiumas.
Be Kalėdų, Šv. Liucijos diena yra viena didžiausių gruodžio švenčių Šiaurės šalyse. Ji minima gruodžio 13 d., kuri yra trumpiausia metų diena, sutampanti su žiemos saulėgrįža – pagal senąjį Julijaus kalendorių, naudotą šventės atsiradimo metu.
Pasak folkloro, ilga naktis buvo laikoma pavojinga – nes lauke siautėja piktosios dvasios. Todėl buvo svarbu išlikti budriems, o tai padėjo padaryti valgymas – todėl šiandien su šia švente taip glaudžiai siejamos vaišės.
Liucijos dieną Skandinavijoje bažnyčios, rotušės, mokyklos, biurai ir restoranai mirguliuoja žvakių švieselėmis.
Šią dieną rengiama Liucijos eisena (Luciatåg), kurioje jauna mergina ar mergaitė, išrinkta vaizduoti šventąją Liuciją, eina apsirengusi balta suknele su raudona juosta ir žvakių vainiku. Ją seka Liucijos tarnaitės (tärnor), žvaigždžių berniukai (stjärngossar) ir meduoliniai žmogeliukai (pepparkaksgubbar), kurie visi nešasi žvakes.
Be to, kad buvo „šviesos nešėja“, kaip minėta Šv. Liucija siejama ir su maisto aukojimu. Tai perteikiama ir dabartinėje šventės versijoje – skandinavai šią dieną gausiai vaišinasi saldumynais.
Pagrindinis šventės skanumynas yra lussekatter (arba lussebullar) – S raidės formos šafraninė bandelė su razinomis (švedai kasmet ginčijasi, ar dėti razinų, ar ne – nes razinos yra tradicija, bet dalis žmonių jų nemėgsta) ir meduoliniai sausainiai. Visa tai užgeriama glöggu arba kava.
Procesijos metu žvakių šviesą lydi choro giesmės. Geriausiai žinoma daina yra „Sankta Lucia“, kurią daugelis skandinavų moka atmintinai.
Liucijos lotyniška vardo forma Lucia turi bendrą šaknį (luc-) su lotynišku žodžiu lux, reiškiančiu šviesą. Be to, kai kurios istorijos versijos pasakoja, kad Liucija arba pati išsidūrė akis, arba jai tai padarė jos persekiotojai – tad šv. Liucija yra ir aklųjų globėja.
Ji taip pat yra oftalmologų, rašytojų, įstiklintojų, darbininkų, kankinių, valstiečių, balnininkų, pardavėjų, vitražistų, fotogrametrijos ir Perudžos (Italijoje) globėja. Pasak mitų, šv. Liucija gelbėja nuo kraujoplūdžių, dizenterijos, akių ligų ir gerklės infekcijų.
Šventoji Liucija yra Sirakūzų (Sicilija, Italija) globėja. Sirakūzų Duomo aikštėje, Santa Lucia alla Badia bažnyčioje, anksčiau buvo eksponuojamas Caravaggio paveikslas „Šventosios Liucijos palaidojimas“ – tačiau dabar jis saugomas Sirakūzų Santa Lucia al Sepolcro bažnyčioje.
Jos vardu pavadinta Karibų jūros sala Sent Lusija – viena iš Mažųjų Antilų salų.
