Tankai, net ir nedideli, yra gana sunkūs, todėl juos nugabenti į mūšio lauką yra gana sudėtinga – važiuojant ilgą kelią, juos gali užpulti ir apšaudyti priešas. Todėl Sovietų Sąjunga pradėjo eksperimentuoti su būdais, kaip juos į paskirties vietą nugabenti oru. Kurį laiką jie bandė pritvirtinti tankus „T-27“ prie bombonešių dugno, tačiau tai buvo per didelė rizika prarasti brangius orlaivius.
Antrojo pasaulinio karo metais sovietai sugalvojo kitą idėją – pritvirtinti tanką prie sklandytuvo. Taip atsirado tanko ir sklandytuvo hibridas „Antonov A-40 Krylja Tanka“.
1940 m. konstruktorius Olegas Antonovas pabandė sukurti sklandantį tanką, iš esmės prie mažo tanko pritvirtindamas dvisparnio lėktuvo sparnus ir ilgą uodegos strėlę. Buvo sumanyta, kad didesnis lėktuvas, vilkdamas šį hibridą, paleistų jį į orą, o šis – tiesiog nusileistų į mūšio lauką, o tada nusimestų sparnus ir uodegą.
Prireikė kelerių metų, kol buvo sukurtas ir išbandytas skraidančio tanko prototipas.
„Norėdami jį išbandyti, jie turėjo palikti amuniciją ir didžiąją dalį degalų, kad sumažintų svorį, – „BBC Future“ aiškino aviacijos žurnalistas Jimas Winchesteris. – Koncepcija buvo tokia, kad sukantis tanko bokšteliui, buvo valdoma ir skrydimo kryptis.“
1942 m. pilotui bandytojam Sergejui Anochinui buvo patikėta išbandyti šį hibridą. Jį į orą kėlė bombonešis „Tupolev TB-3“, tačiau greitai paaiškėjo, kad sumanymas nėra puikus, nes tanko ir sklandytuvo hibrido oro pasipriešinimas buvo per didelis, kad bombonešis galėtų su juo susidoroti. Tankas buvo paleistas anksčiau laiko, tačiau S. Anochinas sugebėjo saugiai nusileisti lauke, o po to pargabenti tanką atgal į bazę.
Nors Japonija ir Jungtinė Karalystė bandė sukurti savo skraidančių tankų versijas, joms taip pat nepavyko užtikrinti geros aerodinamikos – ir, kaip ir sovietai, jos greitai atsisakė šios idėjos, rašo „IFLScience“.
