Christenas Linas iš Kioto universiteto (Japonija) su kolegomis dirbo su šešių šimpanzių, laikomų universiteto Primatų tyrimų institute, grupe: atliko tris skirtingo sudėtingumo skaitines užduotis.
Atliekant pirmąją užduotį, skaičiai nuo 1 iki 5 ekrane buvo rodomi atsitiktinėse vietose, o šimpanzės tiesiog turėjo paliesti skaičius teisinga tvarka – kad gautų atlygį maistu.
Atliekant antrąją užduotį, skaičiai nebuvo gretimi: pavyzdžiui, ekrane galėjo atsirasti 1, 3, 5, 7, 11 ir 15. Vėlgi, norėdamos gauti atlygį, šimpanzės turėjo paspausti skaičius nuo mažiausio iki didžiausio.
Galiausiai, buvo atliekamas sunkiausias testas, kai paspaudus pirmą eilės skaičių, likusieji skaičiai buvo paslepiami už ekrane esančių langų. Tai reiškė, kad šimpanzės turėjo įsiminti skaičių vietą, kad galėtų juos paspausti tinkama tvarka.
Per šešerių metų laikotarpį šimpanzės tūkstančius kartų atlikinėjo užduotis su įvairiais žiūrovais – nuo vieno iki aštuonių žmonių stebėtojų, iš kurių vieni buvo pažįstami šimpanzėms, o kiti – nauji.
Kai užduotis buvo lengva, šimpanzėms sekėsi prasčiau, kai jas stebėjo daugiau žmonių. Tačiau atliekant sunkiausią užduotį, didėjant žiūrovų skaičiui, visoms šešioms šimpanzėms sekėsi geriau.
„Buvo labai netikėta, kad, didėjant žmonių stebėtojų skaičiui, rezultatai reikšmingai gerėjo, nes tikėjomės, kad daugiau žmonių dalyvavimas blaškys dėmesį, – sako Ch. Linas. – Tačiau rezultatai rodo, kad iš tikrųjų tai gali motyvuoti dar geriau pasirodyti. Atliekant lengviausią užduotį, žmonės gali blaškyti jų dėmesį, tačiau atliekant sudėtingiausią užduotį, gali būti, kad žmonės yra streso sukėlėjas, kuris iš tikrųjų motyvuoja juos geriau atlikti užduotį.“
Komandos narys Shinya Yamamoto, taip pat dirbantis Kioto universitete, sako, kad tyrėjai buvo labai nustebę, kai aptiko tokį poveikį šimpanzėms.
„Dažnai manoma, kad toks žiūrovų poveikis būdingas tik žmonėms, kurie gyvena reputacija pagrįstoje normatyvinėje visuomenėje, kurioje kartais geriau pasirodome prieš žiūrovus, o kartais prasčiau, nei tikėjomės, – sako jis. – Tačiau mūsų tyrimas rodo, kad šis žiūrovų efektas galėjo išsivystyti beždžionių giminėje dar prieš išsivystant tokiai normatyvinei visuomenei.“
Sh. Yamamoto sako, kad sunku (o kartais ir pavojinga) daryti tiesiogines išvadas žmonėms iš ne žmonių tyrimų. „Tačiau atsitiktiniu būdu galime sumažinti įtampą tiems, kurie labai nervinasi viešumoje, sakydami, kad šimpanzės elgiasi taip pat!“
Miguelis Llorente iš Žironos universiteto (Ispanija) teigia, kad tolesniuose tyrimuose būtų galima ištirti, kaip žiūrovų efektas susijęs su individualiomis šimpanzių asmenybėmis.
Tyrimas paskelbtas „iScience“.
Parengta pagal „New Scientist“.
