Plutono vartai
Pirmieji šiame sąraše yra garsieji Plutono vartai, esantys pietvakarių Turkijoje, antikiniame Frigijos mieste Hierapolyje, kuris dabar vadinamas Pamukale.
Šioje vietoje buvo religinė šventykla skirta pomirtinio pasaulio dievui Plutonui (Graikų mitologijoje – Hadui). Šventykla buvo iš naujo atrasta ir atkasta 2013 m., nors užuominų apie jos egzistavimą buvo užfiksuota įvairiuose istoriniuose šaltiniuose.
Šalia šventyklos buvo vartai ir laiptuotas kelias žemyn, kuris vedė į olą. Nusileisti prie olos ar patekti į ją galėjo tik šventikai, tačiau lankytojai galėjo sėdėti ant laiptų ir stebėti, kaip šventikai atlieka apeigas.
Šios apeigos vykdavo saulei tekant, jų metu į olą būdavo vedami jaučiai. Žmonės galėjo stebėti, kaip stambūs gyvūnai pradeda grumtis, o paskui tiesiog krenta negyvi.
Dabar žinoma, kad ola yra pripildyta dujų. Naujausi tyrimai rodo, kad šios dujos yra vulkaninės kilmės anglies dioksidas (CO2), o tai gali paaiškinti, kodėl romėnai matė paslaptingai mirštančius jaučius.
Pragaro vartai
Kenijoje, Afrikoje, Nakuru apygardoje yra „Pragaro vartų“ nacionalinis parkas. Jis yra tarp Naivašos ežero ir Longonoto bei Susvos ugnikalnių. Visas nacionalinis parkas garsėja kvapą gniaužiančiu kraštovaizdžiu, įvairia gyvūnija ir, žinoma, vartais į pragarą – taip vadinamas tarpeklis, einantis per parko vidurį.
Šis tarpeklis susidarė dėl vulkaninių procesų ir tektoninės veiklos, kuri per milijonus metų suformavo visą regioną. Laikui bėgant vandens erozija dar labiau išplėtojo tarpeklį.
Nors neaišku, kaip jis įgijo „pragaro vartų“ pavadinimą, galbūt taip nutiko dėl intensyvios geoterminės veiklos šioje vietovėje. Tarpeklyje tebėra geizerių ir karštųjų versmių, iš kurių milžinišku kanalu teka karštas vulkaninis vanduo, teikiantis maistingasias medžiagas augmenijai, galinčiai išgyventi aukštoje temperatūroje.
Darvazos krateris
Tai žmogaus sukurti vartai į pragarą. 1971 m. sovietai ieškojo naftos telkinių Karakumų dykumoje Turkmėnijoje. Nors iš pradžių jie manė, kad rado naftos telkinį, iš tikrųjų jie aptiko kai ką daug nestabilesnio – gamtinių dujų telkinį.
Jų įrengta naftos gavybos stotis galiausiai sugriuvo ir susidarė milžiniška 70,1 m skersmens ir 20,1 m gylio duobė, kuri tapo žinoma kaip Darvazos krateris.
Susidarius krateriui, jis sukėlė grandininę reakciją, dėl kurios visoje vietovėje atsirado kitų kraterių.
Dar blogiau – iš visų kraterių išsiskyrė metanas. Siekiant apsaugoti aplink gyvenančius žmones ir gyvulius, nuspręsta dujas padegti. Tikėtasi, kad jos sudegs per kelias dienas, bet liepsna vis dar plaikstosi. Nuolat deganti liepsna krateriui pelnė „pragaro vartų“ titulą.
Batagaikos krateris
Paskutinis „pragaro vartų“ pavyzdys yra Batagaikos krateris, esantis Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Kaip ir Darvazos krateris, šis masyvus sausumos darinys yra palyginti naujas.
Batagaikos krateris, esantis Čerskio kalnų masyve Sibiro šiaurės rytuose, iš tikrųjų yra ne krateris, o termokarstinė įduba – savotiška įgriuva arba „megaįgriuva“, susidariusi dėl amžinojo įšalo nykimo ir žemės suskilinėjimo.
Apie šią „megaįgriūvą“ mokslininkai pirmą kartą pirmą XX a. septintajame dešimtmetyje, kai gausus miškų kirtimas Sachos respublikoje (Rusija) paveikė žemės amžinąjį įšalą. Dėl to jis susilpnėjo iki tiek, kad įgriuvo.
Vietiniai gyventojai šią vietovę vadina „vartais į požeminį pasaulį“, ir pamačius didžiulę 100 m gylio ir maždaug 1 km ilgio įdubą kraštovaizdyje tampa akivaizdu kodėl.
Tačiau tai dar ne viskas, ką slepia Batagaikos krateris. Kasmet „megaįgriuva“ vis didėja. Kai kurie tyrėjai netgi teigia, kad jii gali plėstis po 10–30 metrų per metus.
Šis plėtimasis siejamas su klimato kaita vietovėje, dėl kurios vasaros tampa šiltesnės, o žiemos – trumpesnės. Tokios sąlygos yra nepalankios amžinajam įšalui, kuris toliau tirpsta.
Kaip anksčiau pranešė portalas lrytas.lt, toliau tirpstant amžinajam įšalui, gali išsiskirti tūkstantmečius slypėję ligų sukėlėjai – o tai savo ruožtu kelia potencialią grėsmę žmonėms ir gyvūnams.
Parengta pagal „IFLScience“.
