Gyvūnai lytiškai dauginasi nuo tada, kai evoliucionavo – taigi, pirmieji gyvūnai, kurie turėjo lytinių santykių, buvo pirmieji egzistuojantys gyvūnai. Mokslininkai vis dar ieško tiesioginių jų pėdsakų, tačiau tikėtina, kad jie atsirado per paskutiniuosius 800 mln. metų, gyveno vandenyne ir atrodė kaip jūrinės kempinės.
Šiandien mūsų vandenynuose gyvenančios kempinės dauginasi lytiniu būdu – išmesdamos į vandenį spermatozoidus ir kiaušialąstes, kurie susijungia ir suformuoja naujas kempinių lervas, rašoma Havajų universiteto interneto svetainėje „Exploring Our Fluid Earth“.
Tačiau nors senovės kempinės galėjo būti vieni pirmųjų gyvūnų, kurie dauginosi lytiniu būdu, pats lytinis aktas buvo atliktas gerokai anksčiau. Taip yra todėl, nes gyvybės formos užsiėmė seksu dar prieš atsirandant gyvūnams.
„Pirmieji gyvūnai turėjo lytinių santykių dar prieš tapdami gyvūnais“, – teigia Ajovos universiteto (JAV) biologijos docentas Johnas Logsonas. Jis lytinį dauginimąsi tiria ieškodamas mejozės – ląstelių dalijimosi būdo, kurio metu eukariotuose – organizmuose, kurių ląstelėse yra branduolys, pavyzdžiui, gyvūnuose, augaluose ir grybuose – susidaro dauginimosi ląstelės.
„Visiškai aišku, kad visi eukariotai arba turėjo gebėjimą atlikti mejozę, arba turi gebėjimą atlikti mejozę, – sako mokslininkas. – Logiška išvada yra ta, kad bendras mūsų visų protėvis tai darė.“
O kada išsivystė pirmieji eukariotai? Pasak J. Logsdono, maždaug prieš 2 mlrd. metų – kai paprastos bakterijos turėjo dalyvauti tam tikruose genetiniuose mainuose.
Tačiau jūrų kempinių ir bakterijų lytiniai santykiai gerokai skiriasi nuo žmonių ir daugelio kitų gyvūnų lytinių santykių (arba kopuliacijos) kurie remiasi intymesniu vidiniu apvaisinimu. Pirmųjų to įrodymų mokslininkai ieško senovinių žuvų fosilijose.
„Ankstyviausi intymaus lytinio dauginimosi naudojant kopuliaciją įrodymai yra iš devono periodo [prieš 419,2–358,9 mln. metų] plaktodinių žuvų, tokių kaip Microbrachius dicki, – teigia Australijos Flinderso universiteto paleontologijos profesorius ir knygos „The Dawn of the Deed: The Prehistoric Origins of Sex“ autorius Johnas Longas.
Iš fosilijų matyti, kad M. dicki patinai turėjo porinius klasterius (angl. clasters), kuriais apvaisindavo pateles jų kūno viduje, o patelės turėjo abipuses lytines plokšteles. J. Longas ir jo komanda nustatė, kad kopuliacijos metu patinas ir patelė turėjo plūduriuoti vienas šalia kito susikibę pelekais, todėl pirmasis lytinis aktas turėjo būti panašus į figūrinį šokį.
„Turime būti dėkingi placodermoms ir už sekso džiaugsmą, ir už gimdymo vargus“, – savo knygoje „The Secret History of Sharks“ rašė J. Longas.
Lytinis dauginimasis turi daug privalumų. Pirma, palikuonys gauna genus iš abiejų tėvų – priešingai nelytiniam dauginimuisi, kai palikuonys gauna tik vieno iš tėvų genus. Toks genų derinys leidžia gyvūnams geriau prisitaikyti prie aplinkos pokyčių.
„Lytinis dauginimasis reiškia, kad palikuonių genetinė sudėtis yra įvairesnė nei aseksualių padarų, kurie tik klonuojasi (pvz., medūzos), todėl daug mažesnė tikimybė, kad visą rūšies populiaciją išnaikins ligos, – teigia J. Longas. – Šis didesnis genofondo kintamumas padeda išgyventi ne tik nuo patogenų, bet ir nuo aplinkos pokyčių (pavyzdžiui, klimato pokyčių) ar net leidžia geriau toleruoti cheminį toksiškumą – jei, tarkime, ugnikalnio išsiveržimas pakeičia jūros vandens cheminę sudėtį.“
Parengta pagal „Live Science“.
