Iš tikrųjų tai apgaulingas klausimas, sako Oregono universiteto (JAV) Botanikos ir augalų patologijos katedros profesorius ir herbariumo direktorius Aaronas Listonas. Taip yra todėl, kad tai, kas atrodo kaip žemuogių ir braškių „sėklos“, iš tikrųjų yra jų vaisiai, teigia jis.
Tie maži gelsvi ovalai žemuogių ir braškių išorėje vadinami sėklalizdžiais. Kaip ir daugumoje vaisių, kiekviename sėklalizdyje yra po sėklą.
Vidutiniškai vidutinio dydžio žemuogė turi 200 sėklalizdžių. „Kai valgote vieną žemuogę, iš tiesų valgote ne vieną, bet šimtus vaisių“, – pasakoja A. Listonas.
Taigi, jei sėklalizdžiai yra vaisiai, tai kas yra likusi braškių dalis? Pasirodo, žemuogė yra dar painesnė: iš tikrųjų tai nėra uoga, o jos „mėsingoji“ masė yra ne vaisius, o išbrinkęs žiedsostis.
Gėlėje žiedsostis „iš esmės laiko visas dalis kartu – tai pagrindas arba grindys, – pasakoja A. Listonas. – Žemuogių atveju žiedsostis tampa dideliu, mėsingu ir skaniu. Žiedsostis auga, o vaisiai lieka to paties dydžio. Matote, kad vaisių dydis beveik nesikeičia nuo visiško žalumo iki prinokimo stadijos.“
Paprastai augalo genai lemia, kad vaisiai užauga dideli ir saldūs. Tačiau žemuogių atveju „genai, kurie paprastai būna išreikšti vaisiuje, dabar yra išreikšti žiedsodyje“, – aiškina A. Listonas. Kitaip tariant, genai, dėl kurių vaisius tampa mėsingu ir saldžiu, persikelia iš vaisiaus į žiedsodį, todėl braškės tampa patraukliu užkandžiu gyvūnams, įskaitant paukščius, roplius (pavyzdžiui, vėžlius ir net gyvates) ir beveik visus žinduolius, pasakoja mokslininkas
Atsižvelgiant į tai, kad vaisiaus paskirtis – platinti augalo sėklas, žemuogėms tai puikiai sekasi. „Manau, kad jos rado labai gerą evoliucinį triuką ir jis pasiteisino, – sako A. Listonas. „Dabar žemuogių galima rasti visame pasaulyje.“
Iš dalies vaisių sėkmės priežastis yra jų struktūra. „Paprastai šie žiedsodžiai nėra labai tvirtai prisitvirtinę prie to, kas juos laiko, ir tai skatina jų sklaidą“, – pasakoja JAV Nacionalinio mokslo fondo Biologinių mokslų direktorato programos direktorė Aardra Kachroo.
Nedaugelis vaisių išsivystė taip, kaip žemuogė (Fragaria gentis), tačiau tolima giminaitė, vadinamoji indinė žemuogenė (Duchesnea indica), atrodo visai kaip ji. Maždaug prieš 20 mln. metų jos turėjo bendrą protėvį, todėl tikėtina, kad abu šie augalai nepriklausomai evoliucionavo ir tapo vienodos išvaizdos dėl konvergentinės evoliucijos, sako A. Listonas. Tačiau indinė žemuogenė nėra tokia saldi. „Jos skonis panašus į polistirolo“, – pastebi jis.
Tuo tarpu žemuogės, augindamos naujus augalus, nepasikliauja vien savo sėklomis. Jei sąlygos prastos ir žemuogė negali išbarstyti sėklų, ji gali bandyti daugintis „ūsais“ (šoninėmis ataugomis), kurie išsišakoja nuo motininio krūmo ir pradeda naują augalą, rašo „Live Science“.
Beje, ar žinojote, kada atsirado sode auginamos braškės? Pasirodo, ne taip jau ir seniai. Sodo braškės pirmą kartą išvestos Bretanėje, Prancūzijoje, šeštajame XVIII a. dešimtmetyje, sukryžminus Virginijos žemuoges (Fragaria virginiana) iš rytinės Šiaurės Amerikos dalies ir Čilines žemuoges (Fragaria chiloensis), kurią 1714 m. iš Čilės atvežė Amédée-François Frézier.[2] Fragaria × ananassa veislė pakeitė paprastąsias žemuoges (Fragaria vesca), kurios buvo pirmoji XVII a. pradžioje kultivuota braškių rūšis[3].
Galiausiai sodo braškių veislės populiarumu išstūmė paprastąsias žemuoges (Fragaria vesca), kurios XVII a. pradžioje buvo tapusios pirmuoju domestikuota žemuoginių genties augalu.
