Tačiau jau 1915 m. mokslininkai pradėjo domėtis, ar tuometiniai baltojo švino, akmens anglių dervos ar ochros preparatai iš tikrųjų apsaugo taip, kaip buvo manoma. O septintojo dešimtmečio atliktų išsamių tyrimų, kuriuose buvo tiriami modernesni preparatai – tokie kaip bitumas, asfaltas ir sintetiniai polimerai – serija gana įtikinamai parodė, kad šie „žaizdų tvarsčiai“ neapsaugo nuo irimo ir nepagreitina gijimo.
Tyrimai paneigė šimtmečius gyvavusias dogmas. Taigi, pastaruosius 50 metų beveik visuose vakarietiškuose sodininkystės vadovėliuose buvo skelbiama nauja išmintis, kad bet kokie bandymai gydyti genėjimo žaizdas yra seniai atgyvenę ir daug prasčiau už natūralų gijimą.
Tačiau štai kas yra kebliausia: įsigilinus į tyrimus, paskelbtus nuo XX a. septintojo dešimtmečio, paaiškėja daug sudėtingesnis vaizdas.
Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad tai nepaprastai sudėtingas klausimas. Genėjimo pjūvių gijimo greitis ir laipsnis priklauso nuo medžių rūšies, pažeidimo tipo, metų laiko, kada padaryta žaizda, ir net nuo naudoto įrankio tipo. Ir čia dar net nepradėjus kalbėti apie tai, kokie junginiai naudojami žaizdoms gydyti.
1915 m. ir 1970 m. tyrimuose buvo tiriamos labai skirtingos medžiagos. Šiandien dauguma rinkoje esančių mišinių dažniausiai yra natūralios medžių dervos arba sintetiniai fungicidai – labai skirtingi preparatai nei 1970 m. tyrimuose naudoti preparatai, nors jie vis dar minimi kaip įrodymas, kad visa ši praktika neveiksminga.
Įvertinus naujesnius tyrimus, kuriuose buvo tiriamas fungicidinių pastų naudojimas, mintis, kad visi gydymo būdai yra neperspektyvūs, tampa sunkiau pagrįsta. Viename 2016 m. atliktame tyrime nustatyta, kad fungicidais apdorotų medžių -, pavyzdžiui, ginkmedžių – žaizdos užsitraukia gerokai dažniau, palyginti su kontroline grupe.
Atlikus daugybę kitų neseniai atliktų eksperimentų, panašių rezultatų gauta ir su kitais augalais – pavyzdžiui, amerikiniais ąžuolais – ir ypač vynuogėmis. Galbūt dėl šios priežasties kai kuriuose akademiniuose patarimuose pradėta įtraukti išlygas į anksčiau galiojusią griežtą taisyklę „jokių genėjimo dažų“, rašo „New Scientist“.
