Tuo tarpu sunkiausio kada nors žmogaus pakelto svorio rekordas priklauso Kanados stipruoliui Greggui Ernstui, kuris 1993 m. pakėlė du automobilius su vairuotojais, kurių bendras svoris siekė 2422 kg.
Natūralu, kad šie stulbinantys pasiekimai kelia klausimą: koks yra sunkiausias svoris, kurį gali pakelti žmogus?
Ekspertai sako, kad tikėtina, jog sportininkai vis dar dirba ne maksimaliai pajėgiais raumenimis – ir neaišku, kokia galėtų būti žmogaus jėgos riba. Nes sunku išmatuoti konkretaus žmogaus maksimalų raumenų pajėgumą.
Lehmano koledžo (JAV) fizinių pratimų mokslo profesorius Bradley Schoenfeldas sako, kad raumenų jėgą galima išmatuoti elektromiografijos (EMG) aparatu. EMG veikia fiksuodamas raumenyse atsirandantį elektrinį aktyvumą, kurį sukuria nervinės ląstelės ir susitraukiančios raumenų skaidulos. Tokie tyrimai gali būti atliekami tik laboratorijoje – be to, EMG aparatu stebimas tik tam tikras raumenų rinkinys, todėl juo negalima įvertinti viso žmogaus kūno raumenų pajėgumo.
„Sunku apibrėžti šią ribą“, – sako Pietų Kalifornijos universiteto klinikinės fizinės terapijos profesorius E. Toddas Schroederis, tyrinėjantis, kaip galima padidinti vyresnio amžiaus žmonių jėgą ir raumenų masę. Vienintelis būdas iš tikrųjų nustatyti savo raumenų pajėgumą yra nuolatinis treniravimasis – nustatant naujus asmeninius rekordus ir stebint, ar galima juos pagerinti, sako jis.
„Jei kas nors sako: o, aš galiu pakelti 200 kg, sakau: puiku, bet aš žinau, kad tu gali pakelti daugiau, – pasakoja mokslininkas. – Mes tiesiog nežinome, kiek daugiau.“
Fiziškai žmogaus gebėjimas išlaikyti svorį priklauso nuo aktino ir miozino – dviejų baltymų, kurie leidžia raumenims susitraukti. Šie baltymai išsidėstę skirtingų tipų raumenų skaidulose, įskaitant „greitojo susitraukimo“ ir „lėtojo susitraukimo“. Žmogaus raumenų masė ir šių skaidulų santykis priklauso nuo treniruočių režimo, taip pat nuo biologinių veiksnių, tokių kaip genetika ir lytis. Kuo didesnė raumenų masė, tuo daugiau jėgos galite sukurti.
Elitiniai sunkumų kilnotojai nuolat didindami savo raumenų masę, spaudžia save iki ribos – tačiau jėgos grąža mažėja, nes raumenų masė vis didėja, ir galiausiai raumenys pasiekia savo ribą.
Kartais vien tik kaupti raumenų masę nepakanka, teigia E. T. Schroederis. Paradoksalu, bet kartais žmonės, kurių kūno masė mažesnė, pakelia didesnį svorį nei tie, kurių ji didesnė.
Vienas iš veiksnių, kurį turi įveikti sunkumų kilnotojai, yra „neuroraumeninis slopinimas“, kuris apriboja jėgą, kuria gali susitraukti raumuo, kad būtų išvengta traumų. Tyrimais nustatyta, kad šią ribą galima padidinti treniruojantis pasipriešinimo jėgos būdu.
Kita dėlionės dalis yra ta, kad, be fizinių treniruočių, sunkumų kilnotojai turi įveikti psichologinius blokus, kad galėtų kelti vis didesnius svorius, sako E. T. Schroederis. Geriausi sunkiaatlečiai yra tie, kurie sugeba įveikti šiuos stabdžius ir pasiekti tinkamą psichinę būseną, kad galėtų įdarbinti visas raumenų skaidulas.
„Jei bandyčiau pakelti maksimalią jėgą, kokią tik galiu, tarkime, 90 kg, ir tada sugebėčiau pereiti į būseną, kai panaikinu nervinius stabdžius, galėčiau pakelti 130“, – kaip pavyzdį pateikia mokslininkas.
Šis poveikis buvo įrodytas 2020 m. žurnale „Impulse“ paskelbtame tyrime. Tyrėjai bandė nustatyti, ar pozityvi vizualizacija – technika, kurios metu mintyse repetuojamos teigiamos pasekmės – turi įtakos jėgos treniruotėms. Jie 133 universiteto studentus sportininkus suskirstė juos į dvi grupes. Pirmosios paprašė įsivaizduoti save keliant 110 proc. savo keliamosios galios bent penkias minutes per dieną klausantis motyvuojančios muzikos. Antroji grupė to nedarė.
Po trijų savaičių sportininkai grįžo į laboratoriją. Pozityvųjį vizualizavimą praktikavusių sportininkų keliamoji galia padidėjo mažiausiai 4,5–6,8 kg, o kontrolinės grupės sportininkų – vidutiniškai tik 2,2 kg.
„Tam tikra prasme galite pakelti daug daugiau, nei manote, jei turite tinkamą mąstyseną“, – sako B. Schoenfeldas.
„Visada atrodo, kad kažkas gali būti šiek tiek stipresnis ir pasiekti šiek tiek geresnių rezultatų“, – teigia jis jis. Sunkiosios atletikos pasaulyje tai pasireiškia sportininkais, kurie varžybose ne kartą pagerina savo pačių rekordus. „Stengiuosi nesistebėti“, – apie šiuos pakartotinius rekordinius pasiekimus sako E. T. Schroederis.
Parengta pagal „Live Science“.
