Jų žaismingas elgesys rodė, kad porą sieja draugiškas ryšys. Tačiau ar gyvūnai iš tiesų gali būti draugai, kaip žmonės?
Daugelio rūšių socialinių gyvūnų tam tikras elgesys rodo, kad individai iš tiesų gali būti artimesni vieniems nei kitiems (be artimų giminaičių ar bičiulių). Delfinų patinai, kurie maitinasi kempinėmis, bendrauja su kitais patinais, kurių maitinimosi stilius panašus. Drambliai specifiškai sveikinasi su kitais pažįstamais drambliais. Primatai artimus ryšius su ne giminaičiais demonstruoja meilindamiesi. Taip pat žinoma, kad paukščiai kovai taip pat meilinasi kitiems kovams savo būryje, juos apglėbdami snapu.
„Individai užmezga socialinius santykius, kad galėtų orientuotis aplinkoje“, – teigia Jungtinės Karalystės Ekseterio universiteto elgsenos ekologijos mokslų daktarė Delphine De Moor. Pasak jos, labai socialūs gyvūnai palaiko įvairaus lygio pasitikėjimo ir intymumo santykius. Šiuos ryšius formuoja sąveikos modeliai. Pasitikėjimas auga, kai pasikartojanti sąveika yra teigiama.
Jei gyvūnai gali užmegzti stabilius, ilgalaikius ir abipusiai naudingus ryšius, kurie yra būdingi ir žmonių draugystei, „tuomet mes matome draugystę ir gyvūnų karalystėje“, – sako dr. D. De Moor.
Pasak Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro (CNRS) Lione tyrimų direktorės ir Didžiosios beždžionės socialinio proto laboratorijos vadovės Catherine Crockford, primatus tyrinėjantys mokslininkai nustatė, kad neurochemija vaidina svarbų vaidmenį stiprinant tokius ryšius.
Primatų meilinimosi metu išsiskiria elgesį reguliuojantis hormonas oksitocinas, „kuris vėliau patenka į atlygio centrą, veikiausiai suteikdamas teigiamą grįžtamąjį ryšį, kad būtų didesnė tikimybė vėl vilioti“, – aiškina C. Crockford. Meilinimasis draugui taip pat mažina su stresu susijusio hormono kortizolio kiekį. Priešingai, kortizolio lygis nesikeičia, kai beždžionės meilinasi grupės nariui, su kuriuo nėra užmezgusios ryšio, nurodo mokslininkė.
„Atrodo, kad fiziologiškai naudingas toks užsiėmimas, kaip antai meilinimasis partneriui, su kuriuo sieja ryšys“, – sako ji.
Mokslininkai pirmą kartą apie abipusę primatų draugystę sužinojo stebėdami beždžionių grupes, tačiau per pastaruosius kelis dešimtmečius atsirado vis daugiau įrodymų apie draugystę ir jos naudą tarp kitų žinduolių, sako C. Crockford.
„Individai, kuriems pavyksta išlaikyti tokius tvirtus santykius, galiausiai gyvena ilgiau, turi daugiau palikuonių ir mažiau patiria streso, – teigia ji. – Tikrai atrodo, kad jei sugebate palaikyti tokius santykius, jie turi labai didelę naudą.“
Pavyzdžiui, orkos dalijasi maistu ir informacija apie tai, kur rasti maisto. Orkos, turinčios stiprius ryšius savo grupėje, rečiau badauja, kai trūksta išteklių. Hienos, turinčios daugiau draugų, linkusios pasiekti didesnės sėkmės savo klanuose – nes turi atsarginį variantą socialiniams iššūkiams įveikti.
Tačiau su draugyste ateina ir atsakomybė, pastebi D. de Moor. „Tam tikru momentu gyvūnai yra pasiruošę prisiimti daug didesnę riziką dėl savo pageidaujamų socialinių partnerių“, – pasakoja ji.
Prisiminkime šikšnosparnio vampyro pasiaukojimą padedant alkanam draugui, dalijantis neseniai suvalgytu maistu ir perpilant kraują į bičiulio burną.
Tarp šimpanzių draugystės ryšiai gali būti tokie stiprūs, kad jei motina miršta ir palieka dar nesavarankišką jauniklį, tada patinas ar patelė, [tėvų] draugas, gali įsivaikinti tą palikuonį.
Ir mažylio auginimas naujiems tėvams nemažai kainuoja – ypač jei įvaikintojas yra patinas.
„Jo bendras gyvenimo tempas sulėtėja“, – pasakoja C. Crockford. – Jis turi nešiotis jauniklius arba eiti jų greičiu, naktį dalytis su jais lizdu ir negali taip lengvai įsitraukti į grupinį bendravimą ar agresyvų bendravimą su kitais.“
Draugystė tarp rūšių
Tarpusavio pasitikėjimas gali atsirasti ir tarp skirtingų gyvūnų rūšių. 2022 m. atliktas novatoriškas tyrimas parodė, kad laukinės šimpanzės ir gorilos Kongo Respublikoje gali peržengti rūšių barjerą ir užmegzti draugystę, trunkančią 20 ir daugiau metų.
Kai kuriais atvejais gyvūnų draugystė užsimezga įsikišus žmogui. Katės ir šunys, gyvenantys vienuose namuose, dažnai užmezga glaudžius ryšius. Privačiame Belgijos zoologijos sode orangutangų šeima susidraugavo su ūdrų šeimyna – kai zoologijos sodo darbuotojai sujungė jų buveines. Meksikoje kartu augę liūtas ir šuo (liūtas buvo nelegaliai laikomas kaip naminis gyvūnas) liko artimi net ir po to, kai abu buvo perkelti į gyvūnų gelbėjimo įstaigą.
Nors žaisminga barsuko ir kojoto draugystė Kalifornijoje dar niekada nebuvo pastebėta, tačiau, D. de Moor teigimu, tokie tarprūšiniai santykiai laukinėje gamtoje gali būti dažnesni, nei mokslininkai įtaria. Apie kai kurių gyvūnų grupių – pavyzdžiui, primatų, dramblių ir delfinų – draugystę žinoma daug daugiau vien todėl, kad jų socialinis elgesys stebimas jau daug dešimtmečių, o kai kurie santykiai tiriami visą gyvūnų gyvenimą.
„Žinome tik tai, ką studijuojame, ir nežinome to, ko nestudijuojame“, – apibendrina mokslininkė.
C. Crockford pažymi, kad įrodymai apie gyvūnų (ypač primatų) draugystę apskritai atskleidžia evoliuciją, kuri suformavo žmogaus gebėjimą draugauti. Mūsų paskutinis bendras protėvis su beždžionėmis gyveno maždaug prieš 25 mln. metų – taigi, neurochemija, lemianti žmonių draugystę ir su ja susijusį elgesį, egzistuoja jau milijonus metų.
„Šie mechanizmai yra gilūs ir seni, .Šiais laikais, kai yra kitų dalykų, kuriems žmonės gali teikti pirmenybę prieš draugystę – pavyzdžiui, pinigai, šlovė ar patiktukų paspaudimai – tai tikrai malonus priminimas, kad esminė mūsų prigimties dalis yra skirta turėti draugų. Ir kad jei sugebėsime turėti draugų ir rimtai rūpinsimės jais, gyvensime ilgiau, būsime sveikesni ir patirsime mažiau streso“, – teigia mokslininkė.
Parengta pagal „Live Science“.
