Tarptautinė tyrėjų komanda surinko duomenis iš 1211 prancūzų namų ūkių, apžvelgdama kačių šeimininkų demografinius duomenis, aplinką, elgesį ir temperamentą. Mokslininkai taip pat įvertino nepageidaujamo draskymo dažnumą ir intensyvumą, kuris vėliau buvo įvertintas naudojant bendrą draskymo indeksą – ir katės pagal šį elgesį buvo suskirstytos į grupes.
„Nebuvo pastebėta jokių reikšmingų skirtumų tarp grynaveislių ir mišrių veislių kačių, lyties, kastracijos būklės, kūno būklės vertinimo ir faktinio svorio, susijusių su draskymo indeksu“, – ataskaitoje pažymi tyrėjai.
Mokslininkai nustatė, kad pagrindinė nepageidaujamo draskymo priežastis buvo mažo vaiko buvimas namuose. Mokslininkai mano, kad tai galėjo sukelti padidėjusią katės reakciją į stresą, dėl kurios jos dažniau ir intensyviau draskė baldus. Ankstesni tyrimai parodė, kad mažų vaikų buvimas taip pat yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių žmonės grąžina arba atsisako savo augintinių.
„Nors daugumoje tyrimų daugiausia dėmesio skiriama žmonių, gyvenančių kartu su katėmis, gerovei ir sveikatai, šie rezultatai rodo, kad svarbu įvertinti abiejų gyventojų – žmonių ir gyvūnų – gyvenimo kokybę, kad būtų užtikrinta darni aplinka“, – sako mokslininkai.
Komanda pripažįsta, kad norint sutvirtinti šias išvadas, reikia atlikti daugiau darbų – pavyzdžiui, išsiaiškinti, kaip vaikai sąveikauja su namuose gyvenančiomis katėmis ir kokio amžiaus vaikai dalijasi erdve su augintiniais.
Tačiau nėra kalti ir vien vaikai. Atrodo, kad kiti veiksniai – tokie kaip naktinis aktyvumas, žaismingumas ir kiti katės individualios asmenybės aspektai – daro įtaką jų nepageidaujamam draskymui, o „agresyvumas“ ir „trikdymas“ yra du pagrindiniai bruožai, kurie koreliavo su didesniu ant sofų nagų paliktų žymių skaičiumi.
Nors žaismingumas pats savaime nėra blogai, dėl nuolatinės stimuliacijos ilgos žaidimų sesijos gali pakelti kačių streso lygį, todėl jos gali imti draskyti ant sofą ar pagalvėlę.
„Čia mes parodome, kad tam tikri veiksniai, tokie kaip vaikų buvimas namuose, kačių asmenybės bruožai ir jų aktyvumo lygis, daro didelę įtaką draskymui, – sako Ankaros universiteto (Turkija) veterinarijos tyrėja ir pagrindinė tyrimo autorė daktarė Yasemin Salgirli Demi̇rbas. – Mūsų išvados gali padėti šeimininkams valdyti ir nukreipti draskymą į tinkamas medžiagas, o tai gali padėti sukurti harmoningesnę gyvenamąją aplinką tiek katėms, tiek jų šeimininkams.“
Paaiškėjo, kad kačių elgesiui didelę įtaką daro ir draskyklės vieta. Tyrimo metu nustatyta, kad, pastačius draskykles intensyvaus judėjimo vietose arba netoli mėgstamų miego vietų, katės nukreipdavo draskymą į pageidaujamą baldą.
„Matome aiškų ryšį tarp tam tikrų aplinkos ir elgsenos veiksnių ir padidėjusio kačių draskymo, – sako Y. S. Demi̇rbas. – Konkrečiai, vaikų buvimas namuose, taip pat didelis žaidimų ir naktinio aktyvumo lygis reikšmingai prisideda prie dažnesnio draskymo.“
Nors kai kuriuos iš šių veiksnių sunku pakeisti, tyrėjai mano, kad nepageidaujamą elgesį galima pažaboti strategiškai išdėstant draskyklę, naudojant feromonus ir nepamirštant bendravimo su vaikais bei perdėto stimuliavimo žaidžiant. Jie siūlo per dieną rengti trumpus žaidimų seansus ir vaidinti medžioklės sėkmę imituojančius scenarijus.
„Saugių slėptuvių, aukštų stebėjimo vietų ir daug galimybių žaisti taip pat gali padėti sumažinti stresą ir įtraukti katę į konstruktyvesnę veiklą“, – sakė Demirbas. „Suprasdami pagrindinius emocinius draskymo motyvus – tokius kaip nusivylimas – kurie, atrodo, yra susiję su asmenybės bruožais ir aplinkos veiksniais, kačių šeimininkai gali tiesiogiai spręsti šias problemas.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Frontiers in Veterinary Science“.
Parengta pagal „New Atlas“.
