Tokias maisto paslaptis gana sunku įminti. Archeologija, norėdama išsiaiškinti, kas vyko praeityje – ypač tarp žmonių, kurie dar nenaudojo jokio rašto – priklauso nuo išlikusių radinių. Deja, dauguma daiktų, kuriuos žmonės tradiciškai naudojo, buvo pagaminti iš medžio, gyvulinės kilmės medžiagų ar audinių, kas gana greitai suyra – todėl archeologai jų beveik niekada neranda.
Turime daug kietų daiktų – tokių kaip keramikos dirbiniai ir akmeniniai įrankiai – tačiau minkštesnių daiktų – tokių kaip valgio likučiai – rasti daug sunkiau. Kartais archeologams pasiseka, jei minkštesni daiktai randami labai sausose vietose, kuriose jie išlieka. Be to, jei daiktai sudega, jie gali išlikti labai ilgai.
Kukurūzų protėviai
Laimei, kukurūzai turi kai kurias kietas dalis – pavyzdžiui, branduolio lukštą. Tai tie kukurūzų spragėsių dubenėlio dugne esantys gabalėliai, kurie taip nemaloniai patenka į tarpus tarp dantų. O kadangi kukurūzus reikia kaitinti, kad jie taptų valgomi, kartais jie sudegdavo – ir archeologai randa tokių pėdsakų. Įdomiausia tai, kad kai kuriuose augaluose – tarp jų ir kukurūzuose – yra mažyčių, į uolienas panašių fragmentų, vadinamų fitolitais, kurie gali išlikti tūkstančius metų.
Mokslininkai yra beveik tikri, kad žino, kokio senumo yra kukurūzai. Žinome, kad kukurūzus tikriausiai pirmieji pradėjo auginti Amerikos autochtonai dabartinės Meksikos teritorijoje. Ten ankstyvieji ūkininkai kukurūzus prijaukino iš žolės, vadinamos teosinte.
Prieš pradėdami ūkininkauti, žmonės rinkdavo laukines teosintes ir valgydavo jų sėklas, kuriose buvo daug krakmolo – angliavandenių, kurių yra duonoje ar makaronuose. Jie rinkdavo teosintes su didžiausiomis sėklomis – ir galiausiai pradėjo ją ravėti ir sodinti. Laikui bėgant laukinis augalas virto kažkuo panašiu į tai, ką šiandien vadiname kukurūzais. Kukurūzus nuo teosintės galima atskirti pagal didesnius branduolius.
Kukurūzų auginimo įrodymai Meksikoje datuojami 9000 metų. Iš ten kukurūzai paplito visoje Šiaurės ir Pietų Amerikoje.
Suspraginti kukurūzai kaip konservuotas maistas
Nustatyti, kada žmonės pradėjo gaminti kukurūzus, sunkiau. Yra keletas kukurūzų rūšių, kurių dauguma kaitinant išbrinksta – tačiau iš vienos veislės, iš tikrųjų vadinamos „popkornais“, gaminami geriausi kukurūzų spragėsiai. Mokslininkai aptiko šios rūšies kukurūzų fitolitų iš Peru, taip pat sudegusių branduolių, ruoštų maistui dar prieš 6700 metų.
Galima įsivaizduoti, kad kukurūzų branduolių spragsėjimas pirmą kartą buvo atrastas atsitiktinai. Kukurūzai tikriausiai įkrito į ugnį gaminant maistą, ir kas nors, kas buvo netoliese, suprato, kad tai naujas ir patogus maisto ruošimo būdas. Kukurūzų grūdai ilgai išsilaikydavo ir juos buvo lengva paruošti.
Senoviniai kukurūzų spragėsiai tikriausiai nebuvo labai panašūs į užkandžius, kuriuos šiandien graužiame kino teatre. Tikriausiai nebuvo druskos ir tikrai nebuvo sviesto – nes Amerikoje dar nebuvo karvių, kurias būtų galima melžti. Tikriausiai tokie spragėsiai nebuvo patiekiami ir karšti – ir greičiausiai buvo sunkiau sukramtomi, palyginti su šiandien įprastu variantu.
Neįmanoma tiksliai nustatyti, kodėl ir kaip buvo išrasti kukurūzų spragėsiai – bet galima spėti, kad tai buvo sumanus būdas išsaugoti valgomąjį kukurūzų krakmolą, atsikratant trupučio vandens, esančio kiekvieno grūdo viduje, dėl kurio grūdas būtų labiau linkęs gesti. Kukurūzų spragėsiai sprogsta dėl įkaitusio vandens grūde, kuris išsiskiria garų pavidalu. Tada iškepę kukurūzai gali ilgai išsilaikyti.
Tad tai, ką šiandien laikome skaniu užkandžiu, tikriausiai prasidėjo kaip naudingas maisto konservavimo ir laikymo būdas.
Parengta pagal „The Conversation“.
