„Man teko patirti daugybę popieriaus įpjovimų ir, tiesą sakant, jie pradėjo mane erzinti“, – sako Danijos technikos universiteto atstovas Kaare Jensenas. Nepavykus rasti priežasties esamuose moksliniuose tyrimuose, kuriuose, pasak jo, daugiausia dėmesio skiriama infekcijos rizikai, jis su kolegomis nusprendė atlikti savo eksperimentą.
Jie rinko kelių rūšių įvairaus storio popierių, įskaitant servetėlių popierių, spausdintus žurnalus, biuro popierių, knygų puslapius, vizitines korteles ir atspausdintas nuotraukas. Jie patikrino kiekvieno popieriaus „tinkamumą“ įpjauti žmogui į pirštą, paliesdami jį balistinės želatinos, kuri, kaip žinoma, tiksliai imituoja odą, plokštele. Tyrėjai sukūrė nedidelį robotą, kuris braukė skirtingus popieriaus pavyzdžius per želatiną įvairiais kampais.
Šių popieriaus pjūvių vaizdo įrašai atskleidė pavojingiausią situaciją: maždaug 65 mikrometrų storio popierius artėjo prie želatinos plokštės 15 laipsnių kampu. Tokio tipo popierius naudojamas taškiniuose matriciniuose spausdintuvuose, taip pat moksliniuose žurnaluose.
K. Jensenas sako, kad šio tipo popierius savo žalingą pranašumą turi dėl to, kad jis nėra toks plonas, jog galėtų susiglamžyti ir radikaliai deformuotis prisilietus prie želatinos – arba rankos. Kartu jis nėra toks storas, kad jo poveikis būtų užslopintas dėl spaudimo pasiskirstymo popieriuje.
Gauti rezultatai įkvėpė mokslininkus sukurti perdirbamą peilį, kurio geležtė pagaminta iš makulatūros – ir veiksmingiausias peilis buvo 65 mikrometrų storio. Toks peilis galėjo pjaustyti obuolius, agurkus ir net vištieną – jei tik ji nebuvo per daug šlapia.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Physical Review E“.
Parengta pagal „New Scientist“.
