Naujasis vaizdo įrašas atskleidžia papildomų detalių apie giliai gyvenančių kalmarų gyvenimo ciklą. Šie gyvūnai retai užfiksuojami ir mažai žinoma, kaip jie dauginasi tamsioje ir šaltoje aplinkoje, kur trūksta deguonies ir maisto.
„Jūros gelmės yra didžiausia gyvoji erdvė Žemėje ir dar daug ką reikia atrasti, – sakė JAV Monterėjaus įlankos akvariumo tyrimų instituto (MBARI) vyresnysis mokslininkas ir ekspedicijos vadovas Stevenas Haddockas. – Mūsų netikėtas susidūrimas su kalmarais, kurie deda milžiniškus kiaušinius, prikaustė visų povandeninio aparato valdymo kambaryje buvusių žmonių dėmesį.“
Gegužę tyrimo rezultatai buvo paskelbti žurnale „Ecology“.
Pamatyti giliavandenį kalmarą, kuris deda kiaušinius, arba saugo juos po padėjimo, yra ypač retas reiškinys. Dauguma kalmarų kiaušinius palieka ant jūros dugno.
Kiaušinių dėjimas kalmarų patelėms yra labai sunkus. Dėl šio proceso motinos dažnai miršta netrukus po to, kai kiaušiniai išsirita, teigia GEOMAR Helmholtzo vandenynų tyrimų centro Vokietijoje giliavandenių vandenų biologas ir pagrindinis mokslinio straipsnio autorius Henkas-Janas Hovingas.
Mokslininkai susidūrė su kiaušinius saugančia kalmare 2015 m. – per ekspediciją į Kalifornijos įlanką (JAV), kurios metu tyrė gyvūnus, gyvenančius ypač mažai deguonies turinčioje aplinkoje. Paleidę povandeninį aparatą, mokslininkai pastebėjo motiną karmarę, esančią maždaug 2566 metrų gylyje. Šios kalmarės rūšinė priklausomybė niekada nebuvo aprašyta, tačiau greičiausiai ji buvo iš Gonatidae šeimos, kuri paplitusi Ramiajame vandenyne.
Nors užfiksuoti kiaušinius saugančią kalmarę yra retas reiškinys, tai nėra precedento neturintis atvejis. MBARI mokslininkai 2002 m. Monterėjaus įlankoje pirmą kartą pastebėjo kiaušinius čiuptuvuose besinešančią Gonatus onyx rūšies kalmaro patelę, taip pat priklausančią Gonatidae šeimai. 2005 m. toje pačioje geografinėje vietovėje jie nufilmavo tai darančią kitai šeimai – Bathyteuthis berryi – priklausančią giliavandenę kalmarę. Per 37 tyrinėjimų metus MBARI mokslininkai stebėjo 17 kalmarų motinų, kurios saugojo savo kiaušinius.
Motina kalmarė, su kuria jie susidūrė 2015 m., turėjo kur kas mažiau kiaušinėlių nei 2002 m. užfiksuota kalmarė, kuri nešė 3 000 mažų kiaušinėlių. Turėti daug mažų kiaušinėlių gali būti naudinga, kai trūksta maisto ir gausu plėšrūnų. Tuo tarpu didesni kiaušiniai geriau tinka mažiau grėsmingoje, stabilioje aplinkoje, rašo tyrėjai.
Kalmaras, su kuriuo mokslininkai susidūrė Kalifornijos įlankoje, buvo užfiksuotas apie 900 m giliau nei prieš du dešimtmečius Monterėjuje stebėtas kalmaras. Persikėlimas į gilesnę teritoriją, kurioje yra itin mažas deguonies kiekis, gali būti strateginis pasirinkimas, padarytas siekiant išvengti plėšrūnų, tokių kaip rykliai ir ruoniai, mano tyrėjai.
„Šis nepaprastas atvejis rodo, kaip gyvūnai prisitaiko prie unikalių gyvenimo gelmėse iššūkių“, – sako S. Haddockas.
Parengta pagal „Live Science“.
