Tačiau praėjusį mėnesį „New Scientist“ pranešė apie eksperimentą, kurio metu buvo nustatyta, kad į kiaulių aptvarus paskleidus levandų kvapą, gyvūnai tapdavo mažiau agresyvūs ir, atrodo, labiau atsipalaidavę – o tai leidžia manyti, kad levandų atpalaiduojamasis poveikis turi biocheminį pagrindą.
Levandų, kaip ir daugelio kitų stiprų kvapą bei skonį turinčių augalų, aromatą lemia kelios cheminės medžiagos, o levandų atveju linalolis yra pagrindinė mišinio dalis.
Nustatyta, kad ši alkoholio molekulė mažina pelių nerimą – ir manoma, kad linalolis gali paveikti mūsų centrinę nervų sistemą įvairiais mechanizmais. Tačiau tai greičiausiai yra laimingas atsitiktinumas – levandų gaminami kvapūs junginiai tikriausiai išsivystė tam, kad atbaidytų vabzdžius ir apsaugotų nuo mikrobų.
Pavyzdžiui, nustatyta, kad linalolis gali pakeisti geno, susijusio su vabalų nervų signalais, aktyvumą.
Kvapiesiems augalams būdinga tai, kad jie naudoja gynybines chemines medžiagas – kurias mums patinka užuosti ar net valgyti. Apklausus žmones, kokios prieskoninės žolelės yra jų mėgstamiausios, buvo prieita prie gana vieningos nuomonės dėl rozmarino, baziliko ir mėtos, kurių sudėtyje yra kvapiųjų molekulių, dalyvaujančių augalų gynyboje.
Pavyzdžiui, nustatyta, kad rozmarino sudėtyje esantis cineolas (dar žinomas kaip eukaliptolis) sutrikdo įvairias ligas sukeliančių bakterijų, grybelių ir virusų funkcijas, o baziliko sudėtyje esantis eugenolis taip pat veikia antimikrobiškai.
Įdomus yra mėtų skonis – nes jų sudėtyje esantis mentolis stimuliuoja receptorius, kuriais mūsų organizmas atpažįsta šaltį, todėl mėtų skonis yra vėsus ir gaivus. Tai malonu mums, bet ne taip malonu musėms – 2019 m. atliktas tyrimas parodė, kad kai mentolis stimuliuoja tuos pačius receptorius vaisinių muselių lervutėse, ir bandydamos apsisaugoti nuo skausmo ar sužeidimų jos atsitraukia.
Dar viena žmonių mėgstama prieskoninė žolelė – kalendra. Kuri, žinoma, yra prieštaringai vertinama, nes nemažai daliai žmonių ji atrodo nemaloni. Taip yra dėl mūsų DNR skirtumų, dažniausiai turinčių įtakos kvapų receptoriaus, kuris aptinka aldehidų molekules, genui.
Kalendra yra kraštutinis pavyzdys, tačiau visų mūsų skonis, kalbant apie prieskonines žoleles, skiriasi – kai kurie žmonės negali pakęsti anyžių, saldymedžio ir pankolio (visuose juose yra anetolio), o yra net nemėgstančių krapų, kuriuose yra ir anetolio, ir daug karvono – cheminės medžiagos, taip pat randamos kmynuose ir mėtose.
Mintis, kad tai gali būti nulemta genetiškai, intriguoja, rašo „New Scientist“. 2020 m. Islandijoje atlikus daugiau nei 2000 žmonių tyrimą, buvo nustatyta keletas genų variantų, kurie turėjo įtakos žmonių gebėjimui atpažinti anetolio, cinamaldehido (iš cinamono) ir žuvies kvapus.
Nors atrodo, kad iš pradžių prieskoninių augalų aromatinės molekulės atsirado siekiant apsisaugoti nuo plėšrūnų ir ligų, jau tūkstančius metų jas formuoja žmonės, selektyviai veisdami veisles, kurios sustiprina mūsų mėgstamą skonį.
Tailandietiški bazilikai yra labiau anyžių skonio nei Genovese rūšis, kuri yra mėgstama gaminant pesto, o dabar dar yra daugybė įvairių mėtų, kurios primena viską – nuo ananasų iki šokolado skonio. Be to, jau tūkstančius metų auginame vaistažoles vaistams, išnaudodami įvairiausias jų chemines savybes.
Tačiau įdomu, ar žolelės nulėmė ne tik savo, bet ir mūsų evoliuciją? Tai, kad levandos mus ramina, o mėtos vėsina, iš pradžių galėjo būti nenaudinga nei mums, nei augalams, kurie paprasčiausiai gynėsi nuo plėšrūnų ir ligų sukėlėjų. Tačiau jei šių žolelių naudojimas ir kaip vaistų, ir kaip maisto priedų padėjo mums apsisaugoti nuo ligų, kenkėjų ir mikrobų, galbūt evoliucija paskatino mus labiau jas pamėgti?
Ir kaip galima spręsti iš didžiulių specialiai auginamų levandų laukų, kuriuos šiuo metų laiku nesunku pamatyti „Instagram“ tinkle, šis ryšys augalams pasiteisino.
