Kodėl ekranus reikėjo saugoti?
Gremėzdiškų asmeninių kompiuterių ir „Macintosh“ stalinių kompiuterių eroje kiekvieną kompiuterio monitorių su katodinių spindulių vamzdelių (angl. cathode ray tube, CRT) kineskopu sudarė stambus korpusas, kuriame buvo elektronų „šautuvas“, šaudantis daleles į fosforescencinį ekraną, kad jo pikseliai (taškai) švytėtų. Magnetai valdė „šautuvo“ judesius pirmyn ir atgal, kad būtų sukurtas tekstas ir vaizdai.
Nors kompiuterių monitoriai yra panašūs į kasdienius kineskopinius televizorius, žmonės jais naudojosi visai kitaip. Pavyzdžiui, rašant tekstą didžioji kompiuterio ekrano dalis yra statiška, o paprasčiausiai skaitant ar peržiūrint informaciją judėjimas ekrane galėjo ir visiškai sustoti. Tačiau dėl šių esminių skirtumų CRT monitoriuose iškilo lemtinga problema – jei elektronų „ginklas“ per ilgai šaudo į vieną vietą, energija „išdegina“ luminoforus ir visam laikui pasilieka neryškus atvaizdas. Tad norėdami išgelbėti (ar bent jau atitolinti) ekranus nuo tokio likimo, kompiuterių dizaineriai sukūrė ekrano užsklandas.
Pirmoji ekrano užsklandos programinė įranga, debiutavusi 1983 m., buvo paprasta – vartotojo monitorius buvo perjungiamas į visiškai juodą spalvą, panašiai kaip daugelis šiandieninių miego režimo nustatymų. Tačiau neilgai trukus tiek įmonės, tiek pavieniai asmenys ėmėsi kūrybiškų veiksmų. Devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje ekrano užsklandų kultūra pasiūlė, atrodytų, visus įmanomus variantus – nuo „Apple“ skraidančių skrudintuvų iki spalvingų nuolat besikeičiančių psichodelinių raštų.
Tačiau kultinės „Windows“ ekrano užsklandos, matyt, atsirado dėl vidinių įmonės varžybų ir tinkamo laiko. Kaip rašoma ilgamečio „Microsoft“ darbuotojo Raymondo Cheno tinklaraščio įraše, 1994 m. kūrėjai nerimavo dėl būsimo operacinės sistemos „Windows NT 3.5“ išleidimo – ne dėl to, kad ji nebuvo paruošta, bet dėl to, kad nežinojo, kaip užtikrinti, kad vartotojai suprastų visas jos galimybes.
R. Chenas ir jo kolegos ypač norėjo atkreipti dėmesį į naująją „OpenGL“ – daugiakalbės ir daugiaplatformės taikomųjų programų programavimo sąsajos (API), skirtos 2D ir 3D atvaizdams kurti, integraciją. Kartu jie norėjo pareklamuoti šią funkciją nerizikuodami, kad naujoji operacinė sistema iškart po jos įdiegimo bus sugadinta – kas buvo daug didesnė ir sudėtingesnė problema laikais, kai dar nebuvo plačiai paplitusi interneto prieiga ir automatiniai atnaujinimai.
„Tuomet kilo mintis panaudoti ekrano užsklandą, – pasakoja R. Chenas. – Tai suteikė vartotojui matomumo tašką, o rizika buvo palyginti nedidelė, nes jei iškiltų problema, būtų galima tiesiog pasakyti vartotojams: atsiprašome, nenaudokite šios ekrano užsklandos“.
3D vamzdžių vamzdynas
Tada Cheno draugas paskelbė „OpenGL“ komandos dizaino konkursą, kuriame kiekvienas kūrė savo ekrano užsklandą – balsavimo būdu išrinkus geriausią, naujoji ekrano užsklanda būtų įkelta į „Windows NT“ diegimo sistemą.
Tačiau dar neprasidėjus balsavimams apie projektą sužinojo „Windows“ rinkodaros tarnyba.
„Laimingo atsitiktinumo dėka vienas iš žmonių, kurie pamatė šias naujas ekrano užsklandas, buvo rinkodaros komandos narys, kuris jas išbandė naktį prieš jau suplanuotą vizitą Niujorke su vienu iš pagrindinių kompiuterių pramonės žurnalų, – pasakoja R. Chenas. – Jam jos patiko ir jis atrašė: galite atšaukti balsavimą. Mes jas visas įtraukiame į produktą!“
Visa kita – jau istorija. Kompiuterių vartotojų akys ilgus metus spindėjo žiūrint į keistai hipnotizuojančias animacijas, taip prailginančias daugelio jų monitorių tarnavimo laiką.
Tačiau visi geri dalykai baigiasi, įskaitant ekrano užsklandas – 2009 m. išleistas „Windows XP Service Pack 3“ buvo paskutinis kartas, kai bendrovės operacinė sistema buvo aprūpinta R. Cheno konkurso projektais. Laikui bėgant, pradėjus naudoti neveikimo ir miego režimus, o ir pasikeitus ekranams, dauguma ekrano užsklandų tapo nereikalingomis.
