„Psaak Kmebriždo uvinesriteto tyrėjo, nevsabru, kokia tavrka yra riadės ždoyje, svrabu tik tai, kad primoji ir psaktuinė riadė būtų svao vietoje. Lukisios riadės glai būti vsiiškai natvekringos, o jūs vis teik gelasite preskiatyti be porbelmų. Tiap yra todėl, kad žgomaus protas skiato ne kiikveeną riadę astkriai, o ždoį kaip vusimą.“
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad toks teiginys teisingas. Juk tekstą iš tikrųjų jį galima perskaityti, tiesa? Tačiau nors meme yra tiesos grūdas, tikrovė visada yra sudėtingesnė.
Memas, remdamasis neįvardytu Kembridžo mokslininku, teigia, kad jei pirmoji ir paskutinė žodžio raidės yra teisingose vietose, tekstą vis tiek galima perskaityti. Dėl visa ko pateikiame žinutę taisyklinga raidžių tvarka:
„Pasak Kembridžo universiteto tyrėjo, nesvarbu, kokia tvarka yra raidės žodyje, svarbu tik tai, kad pirmoji ir paskutinė raidė būtų tinkamoje vietoje. Likusios raidės gali būti visiškai netvarkingos, o jūs vis tiek galėsite perskaityti be problemų. Taip yra todėl, kad žmogaus protas skaito ne kiekvieną raidę atskirai, o žodį kaip visumą.“
Iš tikrųjų tokio Kembridžo mokslininko niekada nebuvo (ankstyviausia memo forma iš tikrųjų buvo platinama be šio konkretaus papildymo), tačiau yra tam tikra mokslinė priežastis, kodėl mes galime perskaityti tokį supainiotą tekstą.
Šiam reiškiniui buvo suteiktas pavadinimas „tipoglikemija“ – ir tai veikia todėl, kad mūsų smegenys remiasi ne tik tuo, ką mato, bet ir tuo, ką mes tikimės pamatyti.
2011 m. Glazgo universiteto mokslininkai, atlikdami nesusijusius tyrimus, nustatė, kad kai kas nors yra užgožta ar neaišku akiai, žmogaus protas gali nuspėti, ką, jo manymu, jis pamatys – ir užpildyti tuščias vietas.
„Iš tikrųjų mūsų smegenys konstruoja neįtikėtinai sudėtingą dėlionę, naudodamos bet kokias dalis, prie kurių gali prieiti, – aiškina tyrėjas Fraseris Smithas. – Jas suteikia kontekstas, kuriame matome detales, mūsų prisiminimai ir kiti pojūčiai“.
Tačiau memas yra tik dalis visos istorijos. Kembridžo universiteto MRC Pažinimo ir smegenų mokslų skyriaus tyrėjas Mattas Davisas norėjo išsiaiškinti „Kembridžo teiginio“ esmę – nes manė, kad apie šį tyrimą turėjo būti girdėjęs anksčiau.
Jam pavyko atsekti, kad pirminis raidžių atsitiktinio sukeitimo demonstravimas priklauso tyrėjui Grahamui Rawlinsonui, kuris 1976 m. Notingemo universitete šia tema parašė daktaro disertaciją.
Jis atliko 16 eksperimentų ir nustatė, kad taip, žmonės gali atpažinti žodžius, jei vidurinės raidės sumaišomos – tačiau, kaip nurodo M. Davisas, yra keletas išlygų.
- Tai daug lengviau padaryti su trumpais žodžiais – tikriausiai todėl, kad yra mažiau kintamųjų.
- Gramatinę struktūrą užtikrinantys funkciniai žodžiai, tokie kaip „ir“, „vis“, paprastai turi išlikti neiškraipyti, nes yra trumpi. Tai padeda skaitytojui, nes išsaugo struktūrą, todėl lengviau nuspėti likusį tekstą.
- Sukeitus gretimas raides – pavyzdžiui, problema į porbelma – suprasti lengviau nei sukeitus tolimesnes raides – kaip plorebma.
- Nė vienas žodis meme nėra sumaišytas taip, kad iš jo susidarytų kitas žodis.
- Visi žodžiai daugiau ar mažiau išsaugojo savo pirminį skambesį.
- Tekstas yra pakankamai nuspėjamas.
Taip pat esama įrodymų, kad didžiosios ir mažosios taidės taip pat vaidina svarbų vaidmenį – tai, ką atpažįstame, yra žodžio forma. Štai kodėl mišriuoju būdu parašytą tekstą, pvz., su pakaitomis atsirandančiomis didžiosiomis raidėmis, žymiai nepatogiau skaityti (o ypač – rašyti) – tai iš esmės pakeičia žodžio formą, net jei visos raidės yra tinkamoje vietoje. pAvYzDžIuI, PeRsKaItYkItE šIą SaKiNiO dAlį – juk tai truko ilgiau ir buvo ne taip komfortabilu, ar ne?
Taigi, nors ir egzistuoja keletas įdomių kognityvinių procesų, susijusių su tuo, kaip mes naudojame nuspėjimą ir žodžių formą, kad pagerintume savo skaitymo įgūdžius, viskas tikrai nėra taip paprasta.
O jei norite pasigilinti į šią temą M. Daviso analizė yra čia.
