Nuo liepsnelių iki gulbių: viduramžių virtuvės įdomybės ir keistenybės I dalis

Duona buvo gyvybės šaltiniu daugeliui – nors paprastai ji buvo grūdėta, pagaminta iš rupių miltų ir kartais nerauginta. Iš karvių, avių ir ožkų pieno paprastai buvo gaminamas sūris, skirtas vaikams vartoti – arba kaip konservavimo forma. Iš derliaus žmonės išmoko virti alų bei elį, turtingieji gamino vyną ir likerį. Visi valgydavo gana daug mėsos – išskyrus tas dienas, kai pagal bažnyčios kalendorių buvo draudžiama vartoti gyvūnų mėsą (ir tokie draudimai galiojo beveik trečdalį metų).

Štai keletas įdomesnių ir keistesnių Viduramžių laikotarpio maisto – įskaitant maistą ir gėrimus – bei mitybos papročių.

Viduramžiais maistas buvo sezoninis, ir jo prieinamumas priklausė nuo regiono, kuriame žmogus gyveno. Mažiau apgyvendintose vietovėse, kur buvo galima gauti žvėrienos, ji dažnai būdavo centrinis vakarienės patiekalas. Žvėriena buvo laikoma viskas, kas gyveno miške arba skraidė ore. Iš viduramžių laikotarpio yra išlikę mums neįprastų receptų – pavyzdžiui, kaip gaminti liepsneles (nedidelis žvirblinis paukštis) ir jų kiaušinius. Ant turtingųjų stalų delikatesu buvo gulbės. Daugelyje Anglijos ir Europos dvarų elniai buvo laikomi žemės savininko nuosavybe, o už jų medžioklę nuomininkai galėdavo būti baudžiami. Tačiau triušiai ir voverės buvo sąžiningas laimikis.

Jautiena buvo turtingųjų patiekalų dalimi – mažiau pasiturintys žmonės negalėjo sau jos leisti, be to, ant mažų ugniakurų jie neturėjo galimybių paruošti didelių jautienos gabalų. Paprasti žmonės maitinosi daug smulkesnių gyvūnų mėsa – triušiais, voverėmis, graužikais ir paukščiais – pavyzdžiui liepsnelėmis, vieversiais ir balandžiais. Ankstyvaisiais viduramžiais vištos buvo vertinamos dėl kiaušinių ir retai kada patekdavo tiesiai į lėkštes – daug dažniau tam buvo auginamos žąsys arba antys. Tačiau dažnai jos taip pat būdavo žemės savininko nuosavybė, o jas pavogusiam nuomininkui grėsdavo griežta bausmė, įskaitant paženklinimą įdagu arba suluošinimą – už nuodėmę, kad jis savo šeimos vakarienei iškepė antį.

Gyvenantieji pakrantėse galėjo gauti daug gausesnių gėrybių nei šiandien. Austrių buvo gausu visose pasaulio pakrantėse – ir nors nežinoma, kas pirmas nusprendė valgyti austres, žmonija, pradėjusi jas valgyti, darė tai su pasimėgavimu.

Moliuskai ir midijos taip pat būdavo įtraukiamos į racioną. Jos buvo valgomos žalios tiesiai iš kiauto arba metamos į atvirą ugnį, kad išsitroškintų savo sultyse.

Žuvis buvo traukiama iš jūros ir valgoma šviežia – arba būdavo sūdoma ir rūkoma. Tikėtina, kad sūdyta žuvis buvo viena pirmųjų prekių, parduodamų kitiems vartotojams – o ne valgoma tik tų, kurie ją sugavo.

Gėluose vandenyse, dar neužterštuose žmonijos, taip pat buvo gausu žuvies, todėl netoli vandens telkinių gyvenantiems žmonėms žuvis pagrindine raciono dalimi. Metų laikai buvo žymimi pagal tai, kada upeliais praplaukdavo neršti žuvys, o ankstyvosios šventės buvo susijusios su bendru žuvies gaudymu ir sūdymu.

Kadangi druska kaip maisto konservavimo priemonė buvo labai, ji buvo brangi ir labai vertinama prekė. Netoli pakrančių druskos buvo lengva gauti, o šalies gilumoje – sunkiau.

Visame pasaulyje žuvis buvo svarbi raciono dalis – visose kultūrose ir visų valgių metu.

Laukinių bičių medaus galėjo gauti tie, kurie išdrįsdavo susidurti su spiečiumi bičių. O namines bites bitininkai augindavo bitynuose, ir medus tapo svarbia Europos bei Azijos gyventojų mitybos dalimi.

Jis buvo kitų maisto produktų saldiklis ir savarankiškas maistas.

Taip pat dažnai buvo valgomas ir korys – arba vaškas buvo naudojamas kitiems tikslams, pavyzdžiui, žvakėms gaminti arba turtuolių vaškiniams antspaudams. Bitės tapo turto ir prabangos simboliu, jos atsirado ant kilmingų šeimų herbų. Meduje esantis cukrus taip pat tapo naudingas gaminant vyną ir midų.

Midus buvo gaminamas ir senovėje, dar 7000 metų prieš mūsų erą Kinijoje, kur jis buvo daromas iš medaus ir ryžių. Šiaurės mitologijoje midų vartojo senovės kariai ir dievai, o Škotijoje esančio Edinburgo miesto pavadinimas kilo nuo Din Eidyn – senovinės salės, kurioje buvo gaminamas ir vartojamas midus.

Ankstyvaisiais viduramžiais vienuolynuose, kur dėl jų gydomosios vertės buvo kruopščiai prižiūrimi žolelių ir gėlių sodai, atsirado ir bitynai, kuriuose buvo auginamos bitės, apdulkinančios augalus. Vienuoliai rinko medų ir iš jo gamino midų, taip pat alų ir kitus alkoholinius gėrimus.

Kiaulės buvo valgomos nuo riestos uodegos iki šeriuoto snukio. Tai, kas tiesiogiai nebūdavo suvartojama, būdavo perdirbama į riebalus arba želatiną. Iš jų šerių buvo gaminami šepečiai, o iš odos – tvirti rūbai.

Kiaulės gali ėsti beveik viską, valgo kitų gyvūnų, įskaitant ir dvikojų, sukuriamas atliekas. Joms nereikia specialaus ganymo, kaip avims ir galvijams. Jos gali patys pasirūpinti savimi miškuose ir laukuose – ir nors kiaulės greitai galėdavo tapti laukinėmis, tokia jų būklė nesumažindavo jų maistinės vertės. Todėl jos puikiai tiko auginti tiek kaimo vietovėse, tiek miestuose, o be religinių apribojimų, taikomų žydų ir musulmonų bendrijose, tai buvo vertingas maisto šaltinis.

Kiaules auginti buvo kur kas pigiau nei jautieną – ir skirtingai nei šernų atveju, buvo mažiau tikėtina, kad už miške besiganančios kiaulės papjovimą bus baudžiama.

Tačiau šernas buvo medžiojamasis gyvūnas, dažnai saugojamas kilmingų žemvaldžių. Be to, tai buvo bauginantis gyvūnas, kurį dėl kietos odos ir stebėtino greičio medžiojant vien lanku buvo sunku įveikti. Tačiau sukūrus arbaletą, o vėliau ir šaunamuosius ginklus, medžioti šernus tapo lengviau.

Iki tol šernai dažnai buvo gaudomi spąstais. Turtingų žmonių dvaruose kiauliena dažnai buvo valgoma pagardinta pasta, pagaminta iš sumaltų garstyčių sėklų, sumaišytų su medumi ir actu.

Ankstyvaisiais viduramžiais duona, kaip ir visi maisto produktai, buvo gaminama iš įvairių grūdų – atsižvelgiant į tai, kas auginama vietoje. Dažniausiai buvo naudojami miežiai, rugiai, avižos ir kviečiai. Turtingieji savo valdose turėjo nuosavus malūnus, mažiau pasiturintys miltus pirkdavo iš malūnininko. Dažnai jie patys gabendavo malūnininkui malti savo grūdus, už paslaugą atsiskaitydami dalimi gautų miltų.

Kuo smulkiau sumalti miltai, tuo brangiau jie kainavo, todėl duona iš smulkiai sumaltų miltų buvo turtingųjų privilegija. Likusieji maitinosi rupesne duona, iškepta iš ne taip smulkiai maltų miltų. Viduramžių laikotarpiu kaip turtingųjų maistas atsirado pyragai.

Turtingieji taip pat vartojo tamsesnės rudos spalvos duoną, kuri dažnai vaidindavo lėkštės ar dubens, kuriame būdavo patiekiamas maistas, vaidmenį. Taip padažai ir patiekalų skysčiai įsigerdavo ir duona buvo valgoma atplėšiant nedideles porcijas, naudojant vienintelius viduramžių pradžioje turėtus stalo įrankius – šaukštus ir peilius.

Šakutės buvo palyginti vėlyvas kulinarinio meno pasiekimas. Ant tokios iš duonos padarytos lėkštės mėsa būdavo pateikiama stambiais gabalais, dažnai dar su kaulu ir valgoma panašiai, kaip po kelių šimtmečių bus valgoma kepta vištienos šlaunelė.

Prie skurdesnių stalų duona taip pat atlikdavo šiuolaikinės servetėlės funkcijas, padedant ir rankovei.

Kryžiuočiai, grįžę iš žygių Šventojoje žemėje, parsivežė ne tik grobio, bet ir naujų maisto produktų. Tarp jų buvo datulės ir figos, apie kurias jie buvo girdėję iš savo kunigų, skaitančių Bibliją. Jie taip pat susidūrė su vietiniais Viduržemio jūros regiono maisto produktais, palyginti nežinomais šiaurės Europos klimatui: citrinomis, apelsinais, alyvuogėmis ir kitais.

Vis didesnę reikšmę pradėjo įgyti pipirai – kaip kvapioji medžiaga, labai pagerinusi mėsos, kuri iki tol buvo gardinama tik vietinėmis žolelėmis ir druska, skonį.

Vis dėlto dauguma naujų maisto produktų, atgabentų iš egzotiškų kraštų, kuriuos aplankė kryžiuočiai, liko tik turtingųjų rankose – nes tik jie galėjo juos įsigyti. O likusieji daugiausia gyveno iš to, ką vietoje buvo galima užsiauginti ar susimedžioti. Maisto konservavimo metodai, kurie apsiribojo džiovinimu, sūdymu, rūkymu ir marinavimu, taip pat prasti keliai ir transportas padarė tai vienintele praktiška maisto gavimo priemone.

Netgi mėsininkams gabenami gyvuliai į galutinę paskirties vietą dažniausiai atkeliaudavo patys savo kojomis, o viščiukai – narvuose, kuriuos veždavo arklių ar ožių traukiami vežimai. Dėl tokio kelionės pobūdžio jie negalėjo nukeliauti labai toli.

Viduramžių laikotarpiu labai turtingi žmonės, gyvenę pilyse ar dvaruose, dažnai palikdavo netoliese esančiuose upeliuose ir ežeruose plaukiojančias žuvis savo nuomininkams ir piligrimams. Savo valdose jie naudojo tvenkinius (kartais juos specialiai įkurdavo), kad galėtų auginti nuosavas žuvis, o kartais įveisdavo ir nevietines žuvis.

Nors tai anaiptol nebuvo tokios žuvų fermos, kokios XX a. tapo komercinės maisto pramonės dalimi, tai buvo ankstyvosios tos pačios koncepcijos versijos. Todėl turtingųjų stalui visada buvo galima patiekti šviežios žuvies, o sūdytą ar džiovintą žuvį buvo galima parduoti valstiečiams.

Ungurys taip pat buvo labai populiarus – kaip ir šiandien – ir buvo valgomas šviežias, marinuotas arba džiovintas. Europos vandenyse unguriai buvo tokie paplitę, kad užsikimšdavo kitoms žuvims gaudyti statomus tinklai. Ir kadangi ungurys buvo toks paplitęs, jį imta laikyti tinkamu paprastiems žmonėms.

Iki pat XX a. ungurys – ypač Anglijoje – buvo laikomas miestų varguomenės maistu, unguriai buvo gaudomi ir per Londoną tekančioje Temzės upėje. Jie taip pat buvo populiarūs Vokietijos provincijose, taip pat Prancūzijoje ir Skandinavijos šalyse.

Viduramžių pradžioje padažų, su kuriais buvo patiekiamas maistas, pagrindą sudarė pienas, vynas, sviestas arba tiesiog sultys, susidariusios gaminant maistą. Kadangi duona buvo labai svarbi bendram suvartojamų kalorijų kiekiui, padažams ruošti nebuvo galima švaistyti miltų, išskyrus labai turtingų žmonių stalus. Be to, iki vėlesnio laikotarpio nebuvo įvairių prieskonių, kuriais būtų galima juos pagardinti.

Viduramžių laikotarpiu padažų gaminimas vystėsi, o kartu su vystėsi ir maisto gaminimo menas tiek turtingųjų, tiek mažiau pasiturinčių žmonių virtuvėse. Pirmieji padažai buvo grubūs ir šiandien turbūt net nebūtų pripažįstami kaip padažai.

Vienas iš jų buvo iš avižų gaminama košė, kurią buvo galima patiekti įvairaus tirštumo, įskaitant ir labai skystą košę, putrą (angl. gruel). Jis buvo vartojamas atskirai arba kaip padažas su duona ar daržovėmis.

Pirmosios žinomos alaus rūšys buvo tiesiog fermentuota putra – nors viduramžiais alaus gaminimas ilgainiui tapo sudėtingesniu ir rafinuotesniu.

Padažai, kaip ir dauguma maisto produktų, buvo ruošiami ant atviros ugnies, todėl sudėtingų mišinių gaminimas buvo sudėtingas – nes temperatūros kontrolė geriausiu atveju buvo abejotina, o puodai ir keptuvės buvo sunkūs ir sunkiai suvaldomi.

Viduramžių epochoje vyraujantis medikų įsitikinimas buvo toks, kad organizme yra keturi skysčiai, kurių pusiausvyrą reikia palaikyti, kad būtų užtikrinta gera sveikata. Tas pats galiojo ir gamtai bei jos teikiamam maistui. Viduramžių virėjui – bent jau išsilavinusiam, o kitaip tariant turtingam – ruošiant maistą buvo būtina išlaikyti pusiausvyrą. Pavyzdžiui, žuvis buvo laikoma vėsia ir drėgna, todėl ją reikėjo ruošti taip, kad ji būtų karšta ir sausa – ir tinkamai pagardinti.

Kita vertus, kiauliena buvo laikoma karšta ir drėgna (atsižvelgiant į gyvūno, iš kurio ji buvo pagaminta, prigimtį). Todėl virta kiauliena buvo dar kepama, kartu užtikrinant tinkamą pusiausvyrą.

Jautieną, gautą iš gyvulio, kuris buvo laikomas sausu, geriausiai buvo ruošti verdant – bent jau taip manė britų virėjai. Vokiečiai taip pat galvojo, kad jautieną geriausia virti, todėl abiejose kultūrose atsirado šiuolaikinio troškinio (angl. pot roast) atitikmuo.

Naudojant prieskonines žoleles – o vėliau ir importinius prieskonius – taip pat būdavo atsižvelgiama į tai, kad pageidautina palaikyti skysčių pusiausvyrą, nes tai, kas patenka į organizmą, keičia jame esančius skysčius ir taip keičia vartotojo sveikatą.

Be avižų, viduramžių virėjams taip pat buvo žinomi soros ir grikiai, iš kurių dažnai būdavo gaminamos įvairaus tirštumo košės, skirtos patiekalui, patiekalo daliai, užkandžiui ar kaip vaistas. Pastarajam tikslui paprastai būdavo patiekiama skysta košė ir dažnai naudota kaip terpė gydytojo paskirtoms žolelėms ar kitiems vaistams pernešti.

Košės (taip pat duona ir padažai) galėjo būti praturtinamos smulkiai sumaltais riešutais, įskaitant graikinius riešutus, kaštonus, migdolus ir net giles. Tirštos kvietinės košės ant prabangesnių stalų būdavo patiekiamos kaip garnyras, pagamintas naudojant jautienos sultinį arba kartais vyną.

Iš piene virtų grūdų, pasaldintų medumi ir sutirštintų, buvo gaminamos šiuolaikinių pudingų tekstūros košės, kurios dažnai būdavo patiekiamos desertui. Migdolų pienas, gaminamas skystyje mirkant smulkiai supjaustytus migdolus, taip pat buvo naudojamas kaip pagrindinis ingredientas.

Košėms gardinti buvo naudojama daug kitų kvapiųjų medžiagų, įskaitant žoles, ankštines ir kitas daržoves ir net žuvį ar paukštieną – priklausomai nuo to, kokiu paros metu košė buvo patiekiama ir kokį vaidmenį ji turėjo atlikti bendrame patiekale. Džiovinti žirniai buvo naudojami taip dažnai, kad dėl to atsirado net Vakarų pasaulyje populiarus vaikiškas eilėraštukas apie karštą žinių košę.

Viduramžių virtuvėse šviežias pienas retai buvo naudojamas kaip maisto gaminimo ingredientas, nes jį buvo sunku išlaikyti šviežią, o didžiąją jo dalį suvartodavo vaikai arba jis būdavo paverčiamas sūriu.

Maistui gaminti pirmenybė buvo teikiama migdolų pienui. Suaugusieji – išskyrus ligonius, kurie jį gerdavo kaip vaisto dalį – pieną vartojo sūrio forma. Pienas buvo lengvai prieinamas, o sūris – palyginti nebrangus, todėl jis tapo pagrindiniu neturtingųjų baltymų šaltiniu.

Duona ir sūris dažnai buvo neturtingesnio darbininko valgis, užgeriamas alumi arba eliu. Priešingai paplitusiai nuomonei, viduramžių laikotarpiu buvo gausiai vartojamas vanduo – ypač iš šaltinių kaimo vietovėse ir šulinių labiau išsivysčiusiose bendruomenėse.

Sūriai dažnai buvo gaminami vietoje, tačiau šiandien plačiai žinomi kieti ir minkšti sūriai buvo žinomi ir viduramžių laikotarpiu. Prancūzijoje buvo gaminamas bri, Žemumų šalyse (istoriniuose Nyderlanduose) – edamas, o Anglijoje buvo gaminamas sūris, panašus į dabartinį Stiltono sūrį.

Kaip ir alaus bei vaistų atveju, daugelis vienuolynų tapo sūrių gamintojais – taip konservuodami galvijų ir ožkų pieną. Taip pat atsirado minkšti sūriai, gaminami iš pieno išrūgų, kurie buvo plačiai vartojami Viduržemio jūros regione, įskaitant rikotą Italijos pusiasalyje.

Sūris buvo naudojamas ir kulinarijoje, kaip kitų maisto produktų ir padažų prieskonis, dažnai patiekiamas ištirpintas ant duonos, sumaišytas su migdolų pienu, alumi ar vynu.

Visoje Europoje natūraliai augo įvairių rūšių vaistažolės, o vienuolynuose jos buvo auginamos ir gydymo tikslais, ir maistui pagardinti. Žolelių naudojimas maisto gamyboje buvo pagrįstas keturių skysčių principu ir iš pradžių buvo skirtas tam, kad maistas būtų sveikas organizmui, palengvintų virškinimą ir palaikytų pusiausvyrą.

Tačiau prieskoniai buvo reti ir brangūs, juos naudojo tik turtuoliai, kurie jais gardino maistą ir demonstravo savo kišenių gylį. Beveik visi prieskoniai buvo atvežami iš Afrikos arba Rytų. Juodieji pipirai buvo geidžiamiausias prieskonis, po jų sekė cinamonas – nors viduramžių virėjai žinojo ir daugelį kitų.

Prieskoniais buvo galima keisti maisto produktų spalvas. Taip pat buvo tikima, kad spalva veikia tiek maistą, tiek jo vartotoją. Bene išskirtiniausias prieskonis buvo šafranas – retas, brangus ir labai turtingų žmonių vartojamas prieskonis.

Cukrus buvo laikomas prieskoniu, žinomu tik turtuoliams – vargšai maistą ir gėrimus saldindavo medumi, kuris dažnai būdavo įmaišomas į vyną kaip vaistas.

Kartais būdavo skinami neprinokę vaisiai ir spaudžiamos jų sultys, iš kurių buvo gaminami aitrūs ar rūgštūs aromatai – alternatyva actui. Išlikę viduramžių receptai rodo, kad migdolai buvo plačiai naudojami – ypač migdolų pienas, kaip ingredientas.

Druska buvo labai svarbi daugelio maisto produktų konservavimui, ji buvo naudojama ruošiant daugumą maisto produktų ir pateikiama ant stalo, dažnai brangiuose ir įmantriuose induose.

Druska visoje Europoje skyrėsi spalva ir rupumu – priklausomai nuo to, iš kur ji buvo atvežta.

Druska buvo išgaunama ir renkama iš jūros, todėl joje beveik visada buvo priemaišų, kurios turėjo įtakos jos spalvai. Ji galėjo būti žalsva, rausva, melsva ir net juoda. Kuo grubiau druska būdavo sumalta, tuo ji buvo pigesnė, todėl neturtingųjų virtuvėse naudota druska paprastai būdavo daug rupesnė už šiandien ant stalų naudojamą druską.

Druska ant turtingųjų stalų būdavo patiekiama dailiuose dubenyse arba net individualiose druskinėse, kurias svečiai dažnai atsinešdavo su savimi. Jose druska buvo smulkiai malta ir paprastai kuo baltesnė. Svečiai druskindavo maistą patys, suspausdami druską ir pabarstydami ja maistą arba naudodami tam skirtus mažus druskos šaukštelius.

Duona prieš valgant taip pat dažnai būdavo sūdoma, t. y. valgoma su žiupsneliu druskos. Taip pat neretai druska buvo gardinami daugelis desertui patiekiamų patiekalų.

Galingiausia teisinė valdžia viduramžių Europoje buvo Romos Bažnyčia, todėl jos liturginis kalendorius turėjo daug įtakos viduramžių maistui ir mitybai. Pasninkas viduramžiais reiškė susilaikymą nuo gyvulinės kilmės produktų, kuriems priklausė sūris, kiaušiniai ir visi patiekalai, kuriuose jie naudojami.

Žuvis buvo leidžiama. Pasninkauta per gavėnią ir adventą, visais penktadieniais, daugumos šventųjų dienų išvakarėse, visais trečiadieniais, o daugelyje Europos dalių – ir šeštadieniais. Kai kuriomis dienomis – pavyzdžiui, Didįjį penktadienį – pasninkas reiškė, kad per dieną buvo valgomas tik vienas patiekalas. Įdomu tai, kad pasninkas nedraudė alaus ar vyno, taip pat dažniausiai nebuvo apribojimų užkandžiauti vaisiais ar duonos gaminiais.

Tomis dienomis, kai pasninkas neribojo maisto vartojimo, Bažnyčia ir jos mokymas darė kitą įtaką. Buvo laikoma, kad amoralu valgyti pusryčius per anksti atsikėlus – šio įsakymo lengviau laikėsi turtuoliai (ir dvasininkai), o ne darbininkų klasė.

Visais viduramžiais ligoniai ir maži vaikai buvo atleidžiami nuo pasninko apribojimų – tačiau išskyrus kūdikius, dauguma vaikų dėl aplinkybių vis tiek buvo priversti jų laikytis, nes neturtingųjų ir darbininkų klasės namuose maistas likusiems šeimos nariams nebuvo ruošiamas.

Visais metų laikais Bažnyčia draudė gobšumo nuodėmę – tačiau popiežiai, Bažnyčios valdžia ir vyskupai rengdavo prabangiausius to meto banketus.

Asmeninės stalo šakutės Rytų Romos imperijoje ir Persijoje buvo naudojamos kelis šimtmečius prieš pradedant tokias naudoti Europoje. Ir kai jos atsirado, tai daugiausia buvo daroma siekiant palengvinti įsidėti makaronus.

XIV a. pradžioje šakutės buvo gana paplitusios tarp aukštesniųjų Italijos valstybių klasių, o XV a. viduryje buvo naudojamos Pirėnų pusiasalyje. Tiesa, buvo tikimasi, kad į vakarienę pakviesti svečiai atsineš savo šakutę (ir peilį). Buvo manoma, kad šeimininkui duoti abu šiuos daiktus yra pernelyg asmeniška.

Kai kuriose šalyse maždaug tuo pačiu metu atsirado asmeniniam naudojimui skirtas šaukštas. Iki jų atsiradimo dauguma maisto produktų prie stalo buvo valgomi asmeniniu peiliu arba į burną pernešami pirštais ar duona.

Likusi Europos dalis, įskaitant Prancūziją, vangiai perėmė šakutės naudojimą, nors Prancūzijoje ji paplito gerokai anksčiau nei anglosaksų šalyse. Kai kurie bažnyčios vadovai ir teologai jas laikė tuštybe ir pasisakė prieš šių stalo įrankių naudojimą.

Viduramžių pabaigoje didžioji Europos dalis priėmė asmeninį šaukštą ir peilį kaip tinkamus įrankius maistui į burną pernešti, tačiau tik XVII a. ant Anglijos stalų ir valgytojų rankose atsirado šakutės. Iki tol anglai ir germanai pirmenybę teikė iš duonos padarytai „lėkštei“, kuri buvo naudojama kaip pernešimo priemonė, papildyta peiliu ir šaukštu.