Elasmotherium sibericum buvo paskutinis Elasmotherium genties, kuri kadaise buvo didelė ir įvairialypė milžiniškų vienaragių grupė, atstovas. Kadaise manyta, kad Sibiro vienaragiai išnyko per „foninį išnykimą“, vykusį ankstyvajame ir viduriniajame pleistocene, kuris apima laikotarpį maždaug prieš 126 000–2,5 mln. metų. Ši rūšis nebuvo daug tyrinėta, tačiau anksčiau buvo manoma, kad E. sibericum išnyko maždaug prieš 100 000–200 000 metų.
Tačiau nauji tyrimai, kurių metu buvo datuojami šių senovinių vienaragių suakmenėję krūminiai dantys, rodo, kad jie gyvavo iki pat vėlyvojo kvartero megafaunos išnykimo. Taip moksliškai vadinamas įvykis, kurį žinome kaip paskutiniojo ledynmečio pabaigą, kai pasikeitus klimatui išmirė daugybė gyvūnų – pavyzdžiui, kardadančiai tigrai ir gauruotieji mamutai.
Žurnale „Nature Ecology & Evolution“ publikuotame tyrime Sibiro vienaragio fosilijos datuojamos maždaug 35 000–39 000 metų. Prieš pat megafaunos išnykimą ėmė augti žmonių populiacija, todėl praeityje buvo daug diskutuojama, ar masinė įvairių rūšių žūtis susijusi su pernelyg gausia medžiokle, ar su klimato kaita.
Tačiau šiuo atveju panašu, kad šiuos milžiniškus žvėris pražudė pakilusi temperatūra. Straipsnyje tyrėjai pažymi, kad Sibiro vienaragiai turėjo ekstremalių adaptacijų, ribojančių jų mitybą, todėl kai augmenija ėmė keistis, E. sibericum paprasčiausiai negalėjo pasikeisti pakankamai greitai, kad išgyventų.
Linijos, iš kurių kilo šiuolaikinės antilopės ir raganosiai, išgyveno šį išnykimą evoliucionuodamos ir prisitaikydamos prie kitokio mitybos būdo – o tai jos galėjo padaryti, nes mito įvairiais augalais. Sibiro vienaragiai to padaryti negalėjo. Remdamiesi kampu tarp jų sprando ir gomurio, mokslininkai mano, kad Sibiro vienaragiai laikė galvas dar žemiau nei šiuolaikiniai raganosiai. Tai leido jiems ėsti augmeniją labai arti žemės. Tačiau išnykus jų ekologinei nišai, išnyko ir jie.
Tyrimo autoriai pabrėžia, kad išnykimas buvo ypač tikėtinas, nes E. sibericum turėjo labai ribotą geografinį arealą, nedidelę populiaciją ir mažą reprodukcijos koeficientą. Rhinocerotinae – grupė, kuriai priklauso šiuolaikiniai raganosiai – išliko, o jų pusbroliai Elasmotherium išnyko. Šis dokumentas taip pat rodo, kad šios dvi grupės išsiskyrė gerokai anksčiau – maždaug prieš 43 mln. metų. Nors iš pažiūros atrodė panašūs, senovės raganosiai dažniausiai priklausė labai specializuotai grupei, kuri paprasčiausiai negalėjo išgyventi didžiulio klimato pasikeitimo.
