Atrodo, kad atsakymas toks pat senas, kaip ir pačios marškinių sagos.
Daugelis istorikų mano, kad vyriškų drabužių sagos yra dešinėje pusėje veikiausiai todėl, kad senais laikais vyrai nešiodavosi kalavijus.
„Džentelmeno kalavijas visada buvo nešiojamas kairėje pusėje, kad jį būtų galima išsitraukti dešine ranka. Jei švarkas užsegamas iš dešinės pusės į kairę, betraukiant kalaviją jo rankena gali įstrigti švarko atlapuose, todėl bet kuris rimtas fechtuotojas reikalautų apdaro, kuris užsegamas iš kairės pusės į dešinę. Ši tradicija vėliau buvo pritaikyta ir kitiems vyriškiems drabužiams.“, – „The Guardian“ aiškino knygos „A Gentleman's Wardrobe“ autorius Paulas Keersas.
Tai galėtų paaiškinti, kodėl vyrų sagos yra dešinėje pusėje, bet kodėl moterų marškiniuose jos yra kitoje pusėje? Yra nemažai teorijų, kodėl šis skirtumas atsirado ir išliko kaip standartinė praktika.
Viena iš teorijų, kuriai pritaria keli istorikai, yra ta, kad moterų drabužių sagos buvo dedamos priešingoje pusėje, kad kitam asmeniui būtų lengviau jas užsegti.
„Kai XIII a. buvo išrastos sagos, jos, kaip ir dauguma naujų technologijų, buvo labai brangios, – sakė moteriškų palaidinių prekės ženklo „Elizabeth & Clarke“ įkūrėja Melanie M. Moore. – Turtingos moterys tais laikais pačios nesirengdavo – tai už jas darydavo jų tarnaitės. Kadangi dauguma žmonių buvo dešiniarankiai, tai priešais stovinčiam žmogui leisdavo lengviau užsegti suknelės sagas.“
Tikėtina, kad tai virto turtingumo ženklu – sagos ne toje pusėje rodo, kad moteris yra per daug turtinga, kad rengtųsi pati.
Kita teorija teigia, kad moterų marškiniai užsegami toje pusėje, nes turtingos moterys paprastai jodinėdavo žirgais šonu, o sagos, esančios kairėje pusėje, neleisdavo šaltam orui patekti į marškinių vidų.
Neaišku, kodėl šios tradicijos išliko – tačiau yra keletas spėjamų priežasčių.
„XIX a. dėl siuvimo technologijų pažangos į kasdienius moterų drabužius buvo dažniau integruojamos sagos. Skirtumas tarp sagų išdėstymo vyriškuose ir moteriškuose drabužiuose iš esmės yra išlikęs nuo XIII a. ir niekada nebuvo pakeistas. Dizaineriai kuria naujus įvaizdžius [remdamiesi] senaisiais modeliais“, – pasakoja „Our Visn“ dizainerė Natalie Hicks.
„XVIII a. aštuntajame dešimtmetyje buvo madinga, kad moteriški drabužiai atrodytų tradiciškai vyriški. Tačiau daug kur buvo draudžiama viešumoje rengtis kaip vyrui, todėl galbūt skirtingas sagų išdėstymas patvirtindavo, kad dėvimas moteriškas drabužis“, – sakė mados istorikė Chloe Chapin dienraščiui „Today“.
Parengta pagal „IFLScience“.
