Apie šią rūšį, žinomą kaip Danionella cerebrum, mokslas sužinojo 2021 m. – kai ji buvo aptikta Mianmaro kalnų upeliuose. Iš pirmo žvilgsnio ši permatoma žuvytė, užauganti tik iki maždaug 12 mm ilgio, gal ir nepalieka didelio įspūdžio, tačiau patinai savo vizualinius trūkumus kompensuoja skardžiu balsu – kuris ir suglumino mokslininkus.
„Ši mažytė žuvelė 10–12 milimetrų atstumu gali skleisti daugiau nei 140 decibelų garsą – tai prilygsta triukšmui, kurį žmogus jaučia lėktuvui kylant 100 m atstumu, ir yra gana neįprastas tokio mažo dydžio gyvūnui, – sako tyrimo autorius dr. Ralfas Britzas. – Bandėme suprasti, kaip žuvys tai sugeba ir kokie mechanizmai lemia šį pasiekimą.“
Garsiausi gyvūnai – tokie kaip paukštis vienaūsis varpininkas (Procnias albus) – paprastai kvėpuoja oru, todėl oro srauto moduliavimui jie naudoja specializuotus gerklų raumenis. Tačiau žuvys, kaip žinia, oru nekvėpuoja, todėl tais retais atvejais, kai jos kelia triukšmą, joms tenka naudoti kitus metodus.
Tyrėjai, naudodami mikrokompiuterinę tomografiją, didelės spartos vaizdo įrašus, genų raiškos analizę ir kitus metodus, pažvelgė į mažos žuvytės vidų – ir ten aptiko į nieką kitą gamtoje nepanašų garsą skleidžiantį aparatą, kurį sudaro galingas raumuo, specializuotas šonkaulis ir „būgninė kremzlė“.
„Šis aparatas įgreitina būgninę kremzlę didesne nei 2000 G jėga ir paleidžia ją į plaukimo pūslę, taip sukurdamas greitą, garsų impulsą, – pasakoja R. Britzas. – Šie impulsai susijungia vienas su kitu ir dvipusiais kintamais arba vienpusiais raumenų susitraukimais sukuria garsą.“
Bet kodėl šios žuvys išvystė tokią sudėtingą bendravimo sistemą? Tyrėjai daro prielaidą, kad sekliuose, drumstuose vandenyse, kuriuose jos gyvena, gali prireikti tokio ekstremalaus „Marko Polo“ žaidimo.
„Darome prielaidą, kad konkurencija tarp patinų šioje vizualiai ribotoje aplinkoje prisidėjo prie specialaus akustinio bendravimo mechanizmo išsivystymo, – teigia R. Britzas.
Tyrimas paskelbtas žurnale PNAS.
Parengta pagal „New Atlas“.
