To įrodymai gauti pakartotinai išanalizavus šimtus žmonių palaikų, rastų laidojimo vietoje Šiaurės Ispanijoje. Dauguma kaulų yra vyriškos lyties, o ant daugelio iš jų yra sužalojimų, patirtų dūriais peiliu ir bukais daiktais – tai rodo, kad žmonės priklausė karių klasei.
„Jų per daug, kad tai būtų konfliktas bendruomenėje, – sako Rickas Schultingas iš Oksfordo universiteto. Pasak jo, vien konflikto mastas rodo, kad tai ankstyvoji karyba – o ne tik tarpasmeniniai konfliktai ar susirėmimai.
Aptariamoji vieta yra San Juan ante Portam Latinam – šiaurės Ispanijos slėnyje esanti uolų slėptuvė. Ji buvo rasta atsitiktinai 1985 m., kai buldozeris, platindamas kelią, atkasė žmonių palaikus. Kaulų datavimas radioaktyviąja anglimi rodo, kad kaulai čia nugulė 3380–3000 m. pr. m. e., Europos neolito laikotarpiu.
San Juan ante Portam Latinam yra maždaug 20 kvadratinių metrų ploto. Toje nedidelėje erdvėje tyrėjai rado tankiai sukrautus žmonių kaulus. Tarp jų yra 90 pilnų skeletų, daugiau kaip 200 dalinių skeletų ir tūkstančiai iš pažiūros pavienių kaulų. Taip pat rasta daugybė akmeninių ginklų, įskaitant peilius, strėlių antgalius ir kirvius. Ant daugelio kaulų matyti sužalojimų požymiai – o kadangi visi jie buvo suversti kartu, iš pradžių ši vieta buvo interpretuojama kaip masinių žudynių liekanos.
R. Schultingas ir jo kolegos sistemingai iš naujo išanalizavo palaikus. Jie teigia, kad San Juan ante Portam Latinam tikriausiai nebuvo vienkartinės žudynės, o veikiau ilgalaikio konflikto, kuriame daugiausia dalyvavo jauni vyrai, įrodymas – kitaip tariant, karo veiksmai.
Komanda daro išvadą, kad San Juan ante Portam Latinam palaidoti mažiausiai 338 žmonės. Iš jų bent 23 proc. turi matomų sužalojimų: tai vienas didžiausių priešistorėje nustatytų smurtinių sužalojimų rodiklių. Tarp žaizdų yra 65 neužgiję sužalojimai ir 89 užgiję – o tai rodo užsitęsusį konfliktą. Didžiausią dalį sužalojimų sudarė žaizdos, padarytos bukais daiktais, t. y. kirviais, kuokomis ar mėtomais akmenimis.
„Tai labai atidus ir kruopštus tyrimas, – sako Martinas Smithas iš Bornmuto universiteto Jungtinėje Karalystėje.
Tarp palaikų yra daugiau vyrų – ypač jaunų – nei būtų galima tikėtis masinių žudynių metu. Iš 153 palaikų, kurių lytį buvo galima nustatyti, 70 proc. buvo vyriškos lyties. Beveik 45 proc. šių vyrų palaikų buvo su matomais sužalojimais, palyginti su beveik 24 proc. moterų palaikų. Be to, tarp palaikų, kuriuos buvo galima klasifikuoti, 97,6 proc. neužgijusių sužalojimų buvo rasti pas vyrus.
R. Schultingas ir jo kolegos teigia, kad tai rodo, jog egzistavo vyriška karių klasė, kuri būdinga daugeliui visuomenių.
„Žodis „karas“ yra labai sudėtingas, – sako Linda Fibiger iš Edinburgo universiteto Jungtinėje Karalystėje. Tačiau stebimi konfliktai atitinka daugelį kriterijų. „Nėra abejonių, kad tai vyko dideliu mastu, ir greičiausiai tai buvo tarpgrupiniai, o ne vidiniai konfliktai“, – sako ji.
Negalime tiksliai žinoti, kodėl konfliktai vyko, tačiau R. Schultingas teigia, kad esama tam tikrų užuominų. Atrodo, kad slėnio apačioje ir netoliese esančiose kalvų papėdėse gyvenę žmonės maitinosi skirtingai ir praktikavo skirtingas laidojimo apeigas. „Tai leidžia suprasti, kad visai netoli viena kitos gyveno skirtingos politinės bendruomenės, skirtingos socialinės bendruomenės“, – sako jis.
Tyrėjai taip pat rado įrodymų apie prastą mitybą ir kitus prastus sveikatos rodiklius. „Tai galėjo būti įtemptas laikotarpis“, – sako L. Fibiger.
„Šis straipsnis papildo besiformuojantį vaizdą, kad ankstyvasis neolitas buvo didelio streso laikotarpis, greičiausiai susijęs su didėjančia nelygybe ir visuomenės struktūros pokyčiais“, – svarsto M. Smithas.
M. Smitas ir L. Fibiger yra praėjusių metų sausį paskelbtos apžvalgos, kurioje daroma išvada, kad neolitinėje Europoje smurtas buvo paplitęs tikriausiai dėl konkurencijos dėl dirbamos žemės, ir kad dėl jo kartais išnykdavo ištisos bendruomenės, bendraautoriai.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Scientific Reports“.
Parengta pagal „New Scietist“.
