Penki mokslo „faktai“, kuriuos sužinojome mokykloje – ir kurie nėra tiesa

Pradėkime nuo trumpo testo:

Jei atsakėte: penkis, sąvaržėlės, raudona, geltona ir mėlyna, liežuvio užpakalinė dalis, dujos, skystis ir kieta medžiaga, už šį testą mokykloje būtumėte gavę dešimtuką. Tačiau būtumėte neteisūs.

Skonis, lytėjimas, rega, klausa ir uoslė – tai dar ne visi būdai, kuriais jaučiame pasaulį. Judesį jaučiame akselerometrais, kurie yra ausyse esančioje vestibuliarinėje sistemoje. Skysčio judėjimas mažyčiais kanalais, esančiais giliai ausyse, leidžia mums pajusti judesį ir suteikia pusiausvyros pojūtį. Taip pat egzistuoja temperatūros, skausmo ir laiko pojūčiai – bei begalė kitų, kurie leidžia mums reaguoti į tai, kas vyksta mumyse ir mus supančioje aplinkoje.

Ne tik sąvaržėlės pasižymi magnetizmu. Tiek pomidorai, tiek žmonės taip pat sąveikauja su magnetiniais laukais.

Sąvaržėlės ir kiti daiktai, kurių sudėtyje yra geležies, kobalto ir nikelio, yra feromagnetikai – o tai reiškia, kad juos gali traukti magnetiniai laukai. Tuo tarpu vandenį, esantį mumyse ir pomidoruose – arba tiksliau, vandenilio branduolius, esančius vandenyje – magnetiniai laukai atstumia. Ši sąveika vadinama diamagnetizmu.

Šios jėgos yra neįtikėtinai silpnos, todėl paprastai jų nepastebime. Nebent esame magnetinio rezonanso tomografo (MRT) aparate – jame didžiulis magnetas manipuliuoja įvairių atomų branduoliais taip, kad gaunami išsamūs mūsų kūno vidaus atvaizdai.

Mus mokė, kad pagrindinės spalvos yra tos, kurių negalima pagaminti sumaišius kitų spalvų pigmentus, ir kad visas kitas spalvas galima išgauti maišant šias pagrindines spalvas. Raudona ir mėlyna spalva neatitinka abiejų kriterijų. Raudoną spalvą galima pagaminti sumaišius geltoną spalvą su purpurine. O sumaišius purpurinę su žydra, gaunama mėlyna spalva. Tuo tarpu didžiulė atspalvių gama nepasiekiama, jei pradedama tik nuo raudonos, mėlynos ir geltonos spalvų.

Spalvų teoretikai visa tai išsiaiškino dar XIX a. pabaigoje, tačiau kažkodėl tai nebuvo įtraukta į mokyklų programas. Tai įrodo ir jūsų spalvoto spausdintuvo kasetės – kurios būna žydros, geltonos ir purpurinės,  irkurios yra tikrosios pagrindinės spalvos.

Galbūt biologijos vadovėliuose teko matyti liežuvio žemėlapius? Juose aiškiai parodyta, kad kartaus skonio receptoriai yra liežuvio gale, o saldus, rūgštus ir sūrus – atskirose srityse. Tačiau iš tiesų liežuvis neturi skirtingų sričių, skirtų skirtingiems skoniams.

Šie liežuvio žemėlapiai pirmą kartą pasirodė 1942 m., kai Edwinas Boringas iš Harvardo universiteto neteisingai interpretavo 1901 m. vokiečių atliktą tyrimą. Nepaisant E. Boringo klaidos, žemėlapiai netrukus pradėti naudoti mokykliniuose vadovėliuose. Vėliau, 1974 m., prie šios temos buvo sugrįžta ir visa idėja buvo smarkiai diskredituota. Nepaisant to, praėjus daugiau nei 40 metų, liežuvio skonio žemėlapiai vis dar kartais naudojami biologijos vadovėliuose.

Visi mokėmės, kad kietieji kūnai išlaiko pastovią formą, nes juose esančios molekulės yra išsidėsčiusios tvarkingai. Juos galima išlydyti į skysčius, kurie išlaiko pastovų tūrį ir juos galima pilti. Skysčiai garuoja ir susidaro dujos, kurios plečiasi ir užima turimą tūrį. Štai ir turime tris materijos būsenas – tačiau yra ir daugiau būsenų.

Skystieji kristalai turi molekules, kurios išsidėsčiusios kaip kietosios medžiagos, bet yra tekančios kaip skystis. Šios savybės labai svarbios jūsų ląstelėms, šampūnui ir žinoma, skystųjų kristalų (LCD) plokščiaekraniams prietaisams.

Be to, egzistuoja Bozė-Einšteino kondensatai, superskysčiai ir dar dešimtys kitų būsenų.