Kosmose astronautus saugo erdvėlaiviai, kosminiai kostiumai ir kosminės stotys – „nes tiesioginis poveikis juos, žinoma, pražudytų“, – teigia Izraelio Bar-Ilano universiteto astrofizikas Ofekas Birnholtzas. Jis pažymi, kad niekas nėra tiesiogiai pajutęs kosmoso kvapo „ir likęs gyvas, kad apie tai papasakotų“.
Nepaisant to, grįžę iš misijų į kosminę erdvę, astronautai, nusiėmę šalmus, nuolat užuodžia unikalų kvapą.
„Kosmosas tikrai turi savitą kvapą, kuris skiriasi nuo bet kokio kito“, – pasakoja NASA astronautas Dominicas Antonelli po 2009 m. misijos į kosmosą.
„Apskritai astronautai kosmoso kvapą dažnai lygina su „įkaitusio metalo, sudegusios mėsos, sudegusių pyragų, sudegusio parako ir virinamo metalo kvapais“, – teigia biochemikas ir „Omega Ingredients“ generalinis direktorius Steve Pearce, kuris peržiūrėjo astronautų interviu, kad NASA užsakymu padėtų atkurti kosmoso kvapą.
NASA astronautas Donas Pettitis NASA tinklaraščio įraše išsamiai apibūdina kosmoso kvapą: „Geriausias apibūdinimas, kurį galiu sugalvoti, yra metalo; gana malonus saldus metalo kvapas. Jis man priminė mano koledžo vasaras, kai daugybę valandų dirbau su suvirinimo prietaisu taisydamas sunkiąją įrangą nedidelėje įmonėje. Jis man priminė maloniai saldžiai kvepiančius suvirinimo dūmus. Tai kosmoso kvapas.“
Yra keletas galimų šio kvapo paaiškinimų. Vienas iš jų susijęs su deguonimi, esančiu Tarptautinėje kosminėje stotyje. Saulės ultravioletiniai spinduliai gali suskaldyti deguonies (O2) molekules, kurios sudarytos iš dviejų deguonies atomų, į pavienius deguonies atomus. Šis atominis deguonis gali prilipti prie kosminio kostiumo ir kitų kosmose esančių daiktų, sukeldamas chemines reakcijas (pavyzdžiui, ozono susidarymą), kurios gali paaiškinti kvapą, teigia NASA Johnsono kosmoso centro Hjustone misijų kontrolės skyriaus skrydžių kontrolierė Miranda Nelson.
„Kita daug įdomesnė teorija yra ta, kad tai kvapas, susijęs su žvaigždžių sprogimais – mirštančiomis žvaigždėmis“, – sako M. Nelson. Ji pažymėjo, kad tokių sprogimų metu susidaro kvapą skleidžiančios molekulės, vadinamos policikliniais aromatiniais angliavandeniliais. Tačiau M. Nelson pabrėžia, kad abiem šioms idėjoms pagrįsti trūksta oficialių tyrimų duomenų.
Kad astronautų pmokymai būtų tikroviškesni, 2008 m. NASA paprašė S. Pearce sukurti kvapą, kuris imituotų astronautų aprašytą kvapą. Anot jo, taip buvo siekiama pašalinti netikėtumus, kuriuos astronautai gali patirti orbitoje.
Kurdamas kvapą, S. Pearce pats niekada nebuvo jo užuodęs. Vietoj to jis atkūrė „astronautų aprašymus, remdamasis savo žiniomis ir patirtimi apie turimas saugias kvapiąsias medžiagas, kurių derinys galėtų sukelti panašų kvapą“.
Vėliau, remdamasis atliktais tyrimais, S. Pearce padėjo sukurti kvepalus, žinomus kaip „Eau de Space“. Tačiau „teisybės dėlei reikia pasakyti, kad iš tiesų yra labai nedaug žmonių, kurie iš tiesų užuodė kosmoso kvapą – ir galėtų pakomentuoti kvapo tikroviškumą“, – perspėja S. Pearce.
Parengta pagal „Live Science“.
