Ispanijos mokslininkai šį atradimą padarė išanalizavę moters skeleto liekanas, kurios buvo rastos eneolito (vario) amžiaus kapavietėje, vadinamoje Camino del Molino, esančioje Caravaca de la Cruz, pietryčių Ispanijoje, rašoma žurnale „International Journal of Paleopathology“ paskelbtame tyrime.
Moteris, kuriai mirties metu buvo 35–45 metai, buvo viena iš 1348 asmenų, rastų laidojimo vietoje, kuri buvo naudojama 2566–2239 m. pr.m.e. Tačiau skirtingai nuo kitų skeletų, jos kaukolėje buvo matyti trepanacijos požymių – t. y. chirurginių procedūrų, kurių metu kaukolėje išgręžiamos arba prakrapštomos skylės, kad būtų atidengta smegenų plėvė – išorinis smegenis ir nugaros smegenis gaubiantis audinio sluoksnis – ir taip atliekamas medicininis gydymas.
Atlikus tolesnę apžiūrą paaiškėjo, kad kaukolėje tarp skruostikaulio ir ausies viršaus yra dvi persidengiančios skylės. Vienos angos plotis siekė 53x31 mm, o antroji buvo mažesnė – 32x12 mm.
Tyrėjai nemano, kad skylės atsirado dėl sužeidimo – nes tai lemia keli veiksniai. Pavyzdžiui, tarp pažeidimų nesimatė jokių lūžių, o kiekviena skylė turėjo aiškiai apibrėžtus kraštus. Jie padarė išvadą, kad skylės buvo dviejų atskirų operacijų palikimas.
„Nustatėme dvi skirtingas skyles, atsiradusias dėl dviejų skirtingų intervencijų“, – pasakoja Ispanijos Valjadolido universiteto Priešistorės katedros habilituota mokslo darbuotoja ir pagrindinė tyrimo autorė Sonia Díaz-Navarro.
Remdamiesi skylėmis ir „įstriža skylių sienelių orientacija“, tyrėjai nustatė, kad trepanacijos buvo atliktos naudojant „grandymo techniką“.
„Tai reiškia, kad šiurkštaus paviršiaus litinis [akmeninis] instrumentas buvo trinamas į kaukolės skliautą, palaipsniui eroduojant jį išilgai visų kraštų, kad atsirastų skylė, – pasakoja S. Díaz-Navarro. – Norint atlikti šią operaciją, nukentėjęs asmuo kitų bendruomenės narių greičiausiai turėjo būti stipriai imobilizuotas arba prieš tai gydytas psichoaktyviomis medžiagomis – kurios palengvintų skausmą arba padarytų ją nesąmoningą“.
Nuostabu, kad moteris išgyveno abi operacijas – apie tai liudija užgijęs kaukolės kaulas. Tyrėjai mano, kad po antrosios operacijos ji gyveno dar kelis mėnesius.
Priešistorinių chirurginių procedūrų įrodymai yra „retas reiškinys“ – ypač šioje galvos srityje, vadinamoje temporaline sritimi, teigia S. Díaz-Navarro. Pirėnų pusiasalyje dažniau būdavo atliekamos trepanacijos priekinėje ir parietalinėje (viršutinėje) kaukolės srityse.
Mokslininkė sako, kad atliekant operaciją temporalinėje srityje kilo rizika, susijusi su „būdingais sunkumais, susijusiais su priėjimu prie šios srities per galvos odą“. Ypač šioje srityje yra daug kraujagyslių ir raumenų, kurie yra pažeidžiami, ir operacijos metu pacientas gali lengvai nukraujuoti.
Tačiau priešistorinių laikų trepanacijos, atliekamos grandymo būdu, buvo daug sėkmingesnės ir saugesnės nei daromos gręžimo būdu. Senovės chirurgai paprastai nepažeisdavo smegenų dangalų ar smegenų, todėl sumažindavo galimų pooperacinių infekcijų riziką, teigia tyrėja ir priduria, kad sterilių instrumentų ir augalų, turinčių natūralių antibiotikų savybių, naudojimas galėjo padėti pažaboti bet kokią infekciją.
Deja, mokslininkai nėra tikri, kodėl moteris išvis buvo operuota. Nors ant jos skeleto matyti užgiję šonkaulių lūžiai ir šiek tiek dantų ėduonies, šie negalavimai greičiausiai nebuvo susiję.
„Didelis trauminių sužalojimų, užfiksuotų Camino del Molino skeletuose, paplitimas verčia mus neatmesti galimybės, kad operacija galėjo būti atlikta dėl traumos“, – sako S. Díaz-Navarro. Operacijos metu galėjo nelikti jokių sumušimų ar įpjovimų pėdsakų, o pažeisti kaulų fragmentai galėjo būti pašalinti procedūros metu.
Parengta pagal „Live Science“.
