„Taip Žemės paviršiuje susiformavo plokštės, – pasakoja Woods Hole Okeanografijos instituto geofizikė Catherine Rychert. 0 Plokštė yra pluta, tada po ja šiek tiek mantijos .... O po ja yra silpnesnė medžiaga“.
Ši silpnesnė medžiaga yra karštesnė ir judresnė. Būtent šių sluoksnių stiprumo skirtumas leidžia judėti viršuje esančioms plokštėms – susidurti, išsiskirti ir grumdytis vienai į kitą. Šiose zonose formuojasi plyšiai ir kalnai, kyla ugnikalniai ir žemės drebėjimai.
Tačiau kiek šių plokščių dengia Žemės paviršių? Priklausomai nuo to, kaip į tai pažvelgsite, atsakymas svyruoja nuo keliolikos iki beveik 100.
Dauguma geologų sutaria, kad yra 12–14 „pagrindinių“ plokščių, kurios dengia didžiąją dalį Žemės paviršiaus, sako Londono imperatoriškojo koledžo geofizikė Saskia Goes. Kiekvienos iš jų plotas yra mažiausiai 20 mln. kvadratinių kilometrų, o didžiausios yra Šiaurės Amerikos, Afrikos, Eurazijos, Indo-Australijos, Pietų Amerikos, Antarktidos ir Ramiojo vandenyno plokštės.
Didžiausia iš jų yra Ramiojo vandenyno plokštė, kurios plotas siekia 103,3 mln. km2, po jos seka Šiaurės Amerikos plokštė, kurios plotas siekia 75,9 mln. km2.
„Be šių septynių labai didelių plokščių, yra dar penkios šiek tiek mažesnės: Filipinų jūros, Kokoso, Nazkos, Arabijos ir Chuano de Fukos plokštės“, – pasakoja S. Goes. Kai kurie geologai Anatolijos plokštę (didesnės Eurazijos plokštės dalis) ir Rytų Afrikos plokštę (Afrikos plokštės dalis) laiko atskirais dariniais, „nes jos juda greičiu, kuris aiškiai skiriasi nuo šių pagrindinių plokščių“, mano geofizikė. Tai paaiškina, kodėl pagrindinių plokščių įverčiai svyruoja nuo 12 iki 14.
Situacija tampa dar sudėtingesne, kai pažvelgiame į plokščių ribas, kur dėl plokščių tektonikos jos skyla į mažesnius fragmentus, vadinamus mikroplokštėmis. Jų plotas yra mažesnis nei 1 mln. km2, o kai kurių mokslininkų skaičiavimais, Žemėje jų yra apie 57. Tačiau į pasaulio žemėlapius jos paprastai neįtrauktos – šis neatitikimas atspindi tam tikrą neaiškumą, kaip jos susiformuoja.
„Mikroplokščių skaičius nuolat keisis, priklausomai nuo to, kaip skirtingi mokslininkai nuspręs jas apibrėžti, ir nuo to, kiek daugiau sužinosime apie tai, kaip ir kur lokalizuojasi plokščių ribų deformacijos“, – sako S.Goes.
Geologams aiškinantis šią dinamišką dėlionę, judančios Žemės plokštės sukuria įdomių scenarijų. Ramiojo vandenyno plokštė yra bene greičiausia – ji juda į šiaurės vakarus 7–10 centimetrų per metus, teigia C. Rychert.
„Greitą judėjimą lemia aplink esantis subdukcijos zonų žiedas, kitaip vadinamas Ugnies žiedu, kuriame gravitacinės jėgos traukia plokštes žemyn į Žemę“, – pasakoja ji, pridurdama, kad nuolatinis judėjimas gali net praryti žemynus. „Manome, kad kartais žemynai suskyla, ir dalis jų iš tikrųjų nukrenta į mantiją“, – sako C. Rychert.
Veikiant šioms dramatiškoms jėgoms, kaip atrodys mūsų planetos plokštėmis padengtas paviršius po kelių milijardų metų, lieka paslaptimi, rašo „Live Science“.
