Nėgės priklauso senovinių bežandžių žuvų grupei, kuri išsivystė daugiau kaip prieš 450 milijonų metų ordoviko laikotarpiu (prieš 485–444 milijonus metų). Pasaulyje gyvena apie 40 rūšių nėgių. Šie į ungurius panašūs gyvūnai nardydavo upeliuose dar gerokai prieš dinozaurų ir net medžių atsiradimą ir išgyveno mažiausiai keturis masinius išnykimus.
Ramiojo vandenyno nėgės yra be kaulų, jų skeletai sudaryti tik iš kremzlių. Vietoj žandikaulio jos turi dantimis apjuostą burnos ertmę, kuria įsikimba į grobį ir siurbia kraują bei kūno skysčius. Bet kiek žinoma mokslui, pačios mėsos nėgės neėda.
Patelės į lizdus sudeda iki 200 000 ikrų, kuriuos 3–4 savaites inkubuoja gėlame vandenyje. Išsiritusios lervos įsirausia į dugno nuosėdas ir iki dešimtmečio išlieka taip užsikasusiomis. Išsiritę jaunikliai migruoja žemyn upe į vandenyną maitintis ir tik po kelerių metų grįžta į gėlavandenes buveines daugintis. Suaugę individai gali siekti iki 84 cm ilgio, nukeliauti šimtus kilometrų į sausumos gilumą, ieškodami tinkamos vietos nerštui.
Ramiojo vandenyno nėgės yra labai geidžiamas daugelio rūšių paukščių, žinduolių ir žuvų grobis – dėl itin riebios mėsos, kurioje yra 3–5 kartus daugiau kalorijų nei lašišose. Todėl ši žuvis atlieka svarbų vaidmenį gėlavandenėse ir jūrų ekosistemose.
Pasaulyje yra apie 40 rūšių nėgių. Lietuvoje aptinkamos keturios savaiminės rūšys: ukraininė nėgė (Eudontomyzon mariae), upinė nėgė (Lampetra fluviatilis), mažoji nėgė (Lampetra planeri) ir jūrinė nėgė (Petromyzon marinus), kuri įrašyta į Lietuvos raudonosios knygos 1 (E) kategoriją.
Parengta pagal „Live Science“ ir kitų šaltinių informaciją.
