Jei žmonės kada nors nuspręstų įkurti nuolatinį gyvenamąjį postą kitoje planetoje, susidurtume su daugybe neaiškumų. Nauju tyrimu bandoma sumažinti kai kuriuos iš šių neaiškumų – atliekant kelias 28 metų trukmės simuliacijas siekta nustatyti, kokio dydžio kolonija turėtų geriausią tikimybę išgyventi.
Į šį klausimą bandyta atsakyti ir ankstesniais tyrimais. 2020 m. buvo nustatyta, kad 110 žmonių yra toks žmonių skaičius, kurio reikia, kad būtų galima atlikti visas išgyvenimui būtinas pareigas, neviršijant kolonistų darbo pajėgumų. Įkvėpta to darbo, ši nauja komanda padarė šiek tiek kitokias prielaidas apie gyvenimą Marse.
Vienas esminis skirtumas yra tas, kad jie modeliavo, jog kolonija reguliariai gaus atsargų iš Žemės, darydami prielaidą, kad būtų ekonomiškiau siųsti atsargas, nei siųsti žmones plėsti kolonijos dydį.
Modeliuojant potencialius Marso gyventojus, jiems buvo priskiriamos tam tikros ypatybės, o tada modeliuojamos kolonistų darbo dienos ir sąveika su kitais komandos nariais.
„Kiekvienam simuliacijos veikėjui suteikiami įgūdžiai, susiję su jo civiline ir karine profesine specialybe, atitinkantys NASA Žmogiškųjų veiksnių ir elgsenos efektyvumo elemento tyrimus, kuriuose analizuojami gebėjimai, apibendrinami įvairiomis aplinkybėmis ir įgulos vaidmenimis, ir gebėjimai, kurie bus reikalingi visiems įgulos nariams per 30 mėnesių truksiančią ekspediciją į Marsą“, – aiškino komanda savo straipsnyje.
Komanda taip pat stengėsi į savo modeliavimą įtraukti žmonių asmenybes, suteikdama simuliacijos veikėjams šiuos skirtingus asmenybės tipus:
- Nuolankieji (angl. Agreeables), kurių konkurencingumas ir agresija buvo žemi,
- Socialieji (angl. Socials), kurie yra ekstravertiški ir kuriems reikia socialinio bendravimo,
- Reaktyvieji (angl. Reactives), kurie yra „orientuoti į tarpasmeninę konkurenciją“ ir „prisirišę prie griežtos rutinos“,
- Neurotikai (angl. Neurotics), kurie yra labai konkurencingi ir agresyvūs, nesugeba susidoroti su nuoboduliu ir rutinos pokyčiais.
Kiekvienas veikėjas turėjo gyvybės juostą, kuri galėjo išsekti ir jį nužudyti. Naujų Marso gyventojų, turinčių savo asmenybes, atsargos būdavo periodiškai atnaujinamos, kad užpildytų mirusiųjų vietas. Skirtingose simuliacijose kolonijas kurė skirtingas žmonių skaičius – nuo 10 iki 170 žmonių. Jie nustatė, kad mažiausias skaičius, reikalingas kolonijai išlaikyti, buvo 22, t. y. gerokai mažesnis nei ankstesniame tyrime, kuriame nebuvo daroma prielaida apie reguliarias atsargų papildymo misijas iš Žemės.
Ko tyrėjai nesitikėjo, buvo neurotikų mirtingumas.
„Pagrindinis pastebėtas naujas reiškinys pasireiškia Marso gyventojų skaičiaus mažėjimu, – rašė komanda. – Nors gyvenvietės nariai turi vienodą tikimybę nukentėti nuo gyvenvietės išteklių trūkumo ar kitų katastrofų, neurotikų psichologiją turintys Marso gyventojai simuliacijose mirdavo daug dažniau nei kitų asmenybės tipų atstovai.“
Komanda pažymi, kad neurotiškos asmenybės kentėjo gyvenimo kolonijoje metu, o kolonija pagerėjo, kai joje buvo mažiau šio asmenybės tipo žmonių.
Žmonių sąveika, žinoma, yra ne tokia paprasta, kaip šiuose modeliuose, kuriuose viskas supaprastinama, kad būtų galima rasti tendencijas. Dabar atliekamos ir realios simuliacijos, kurių metu savanoriai asmenys uždaromi į netikras Marso buveines ir imituojamas gyvenimas planetoje bei visos su tuo susijusios problemos.
„Analogas yra labai svarbus išbandant sprendimus, skirtus sudėtingiems gyvenimo Marso paviršiuje poreikiams tenkinti, – 2021 m. pareiškime teigė NASA mokslininkė Grace Douglas. – Modeliavimas Žemėje padės mums suprasti ir išspręsti fizinius ir psichinius iššūkius, su kuriais astronautai susidurs prieš išvykdami.“
Tyrimą paskelbtas žurnale „arXiv“.
Parengta pagal „IFLScience“.
