Keista giliavandenių žuvų išvaizda iš esmės atspindi ekstremalią aplinką, kurioje jos gyvena. Didžiojoje vandenyno gelmių dalyje, kuri prasideda 200 metrų gylyje, beveik nėra šviesos, ten vyrauja aukštas slėgis, yra mažai maisto ir ten daug šalčiau nei likusioje vandenyno dalyje – o vidutinė temperatūra yra tik šiek tiek aukštesnė už nulį: 4 laipsniai Celsijaus.
„Jūros gelmės yra tikrai atšiauri vieta pragyvenimui, todėl daugelis gyvūnų turėjo prisitaikyti prie tam tikrų nišų, kad išgyventų tokioje aplinkoje“, – aiškina Kalifornijos Monterėjaus įlankos akvariumo žuvų biologė Mary McCarthy.
Neturėdamos daug galimybių rasti maisto, giliavandenės žuvys išsiugdė savybes, padedančias joms gaudyti grobį, o viena iš baisiausių – didžiuliai žandikauliai.
Pavyzdžiui, paprastoji gyvatinė švietenė (angl. Sloane's viperfish, lot. Chauliodus sloani) turi tokius didelius dantis, kad negalėtų užverti burnos nepersidurdama sau smegenų. Šie aštrūs kaip skustuvas dantys taip pat yra permatomi – todėl žuvis gali paslėpti nuo grobio, kol jau tampa per vėlu.
Kitų giliavandenių žuvų – pavyzdžiui, pelikaninio ungurio (Eurypharynx pelecanoides) – burnos sudaro didžiąją jų kūno dalį ir gali taip atsiverti, kad žuvis geba sugauti ir praryti dideles žuvis, kurių randa šiose giliavandenėse „dykumose“.
Povandeninis šviesų šou
Kai kurie giliavandeniai plėšrūnai turi slaptą ginklą, kuriuo jie vilioją grobį: bioliuminescenciją, arba gebėjimą patiems generuoti šviesą. Pavyzdžiui, juodojo jūrų velnio patelė, arba giliavandenė velniažuvė, kuri pasirodė 2003 m. filmuke „Finding Nemo“.
Šie košmarą galintys sukelti sutvėrimai grobį vilioja tamsoje švytinčia atauga, esančia iš jų galvų išaugusios „meškerės“ gale, panašiai kaip masalas tikro meškerykočio gale. Ši šviesa iš dalies gali privilioti grobį – nes jūrų gyvūnai gali pamanyti, kad tuoj praris mažą švytintį padarą (nors iš tikrųjų jie patys netrukus taps maistu).
Tačiau grobio viliojimas nėra vienintelis bioliuminescencijos privalumas – pasak 2017 m. Monterėjaus įlankos akvariumo mokslinių tyrimų instituto mokslininkų atlikto tyrimo, paskelbto „Nature“, bioliuminescenciją gali naudoti daugiau kaip 75 proc. giliavandenių žuvų.
Kai kurios giliavandenės žuvys – pavyzdžiui, didžiosios kirvažuvės (Argyropelecus gigas) – geba pritemdyti ir pašviesinti šviesą, kad ji atitiktų esamą aplinką, ir naudoja bioliuminescenciją kaip maskuojamąjį mechanizmą, kad pasislėptų nuo potencialių priešų.
Kiti naudoja šį gebėjimą, kad „susirastų maisto, pritrauktų partnerį ir apsigintų nuo plėšrūnų“, – pasakoja jūrų biologė, Floridoje įsikūrusios aplinkosaugos grupės „Ocean Research & Conservation Society“ įkūrėja Edith Widder. Ji yra dalyvavusi šimtuose povandeninių nardymų tyrinėjant giliavandenę bioliuminescenciją ir šį povandeninį reiškinį lygina su „Van Gogo paveikslu „Žvaigždėta naktis“, tik trimatėje erdvėje“.
Daugeliu atvejų šis šviesos šou yra žuvies organizme vykstančios cheminės reakcijos rezultatas, kai šviesą skleidžiantis junginys, vadinamas luciferinu, susijungia su fermentu luciferaze ir sukuria šviesos fotoną – panašiai kaip „perlaužus šviesos lazdelę“, aiškina E.Widder.
Kitas bendras giliavandenių žuvų bruožas – minkštumas. Už Australijos ir Tasmanijos ribų esančiuose vandenyse gyvenanti žuvis-lašas (Psychrolutes marcidus) plaukioja 600–1200 metrų gylyje, kur slėgis gali būti daugiau nei 100 kartų didesnis nei paviršiuje.
Kad išgyventų esant tokiam gniuždančiam slėgiui, žuvys-lašai įgavo minkštą, neturintį stipraus skeleto kūną. Štai kodėl, iškilus į paviršių, žuvis-lašas išsipučia ir virsta ištežusia želatinine būtybe, kurios snukis dar ir susiraukšlėja. 2013 m. dėl šios išvaizdos ji pelnė „bjauriausio pasaulyje gyvūno“ titulą.
Nežemiškos ar kaip tik įprastos?
Vandenynas užima daugiau kaip 70 proc. mūsų planetos ploto, todėl giliavandenės jūros yra viena didžiausių buveinių Žemėje. Taigi, užuot klausę, kodėl giliavandenės būtybės atrodo taip keistai, mes, sausumos gyventojai, turėtume užduoti kitą klausimą: ar tik ne mes, žmonės esame tie keistai atrodantys?
„Kadangi [gilioji jūra] yra tamsi, nes joje šalta, nes joje dažnai būna mažai deguonies, ji yra tarsi priešinga tam, prie ko esame pripratę, – sako M.McCarthy. – Tačiau tai yra bene didžiausia aplinka Žemėje, todėl jiems tai normalu – o mums tiesiog keista“.
Parengta pagal „Live Science“.
