Žolės ėdimas taip pat nėra naujas elgesys, būdingas tik naujoms šunų veislėms. Atlikti tyrimai rodo, kad augalinės kilmės medžiagų (daugiausia žolės) randama net 74 proc. vilkų išmatų, todėl galima daryti prielaidą, kad tokį elgesį šunys galimai paveldėjo iš savo protėvių.
Daugelis žmonių mano, kad šunys ėda žolę, kai jiems skauda skrandį, manydami, kad dėl žolės šunys vemia. Tačiau mokslininkai teigia, kad tikriausiai tai nėra tikroji priežastis. Atlikus tyrimą su 12 šunų, kurie kasdien ėdė žolę, nustatyta, kad vėmimo epizodų buvo nedaug, o tie, kurie pasitaikė, buvo po to, kai šuo paėdė įprasto maisto.
Jei šuniui dėl ko nors, kuo jis buvo šeriamas, atsirado lengvų virškinimo trakto sutrikimų, iš tiesų tikimybė, kad jis ės žolę, o ne savo įprastinį maistą, yra mažesnė.
Kitos teorijos teigia, kad šunys ėda žolę, nes nori vidurius laisvinančios medžiagos.
Kaip ir anksčiau aptartas vėmimas, dauguma šių teorijų turi mažai mokslinių įrodymų. Pavyzdžiui, atliekant minėtą 12 šunų tyrimą, visi jie buvo nukirminti ir anksčiau neturėjo virškinimo problemų. Tačiau visi 12 šunų mielai ėdė žolę (709 kartus).
Pagrindinė tyrėjų išvada buvo ta, kad, kai šuo dar negavo savo kasdienės maisto normos, jis dažniau ėdė žolę. Trumpai tariant, kuo alkanesnis šuo, tuo didesnė tikimybė, kad jis ės žolę.
Atsakymas, kodėl šunys ėda žolę, gali būti paprastas: nes jiems tai patinka. Taip pat gali būti, kad šuniui nuobodu, o žolės kramtymas yra užsiėmimas. Žolės plėšymas nuo žemės gali teikti pasitenkinimą, o žolės tekstūra ir skonis skiriasi nuo to, ką šunys paprastai ėda – todėl gali vilioti gyvūną.
Ar yra priežastis, dėl kurios neturėtumėte leisti šuniui ėsti žolės? Taip, yra keletas priežasčių. Pirma, žolė kartais apdorojama herbicidais.
Cheminės medžiagos dažnai aptinkamos vejoje iki 48 valandų po jų panaudojimo, taip pat jų buvo aptikta ir šunų, galėjusių suėsti tokios žolės, šlapime.
Tyrimai rodo, kad gali būti ryšys tarp šunų šlapimo pūslės vėžio ir herbicidų poveikio.
Jei sao vejoje naudojate herbicidus, prieš tai darydami pasirūpinkite, kad arti nebūtų šuns, jo žaislų, ėdalo ir vandens dubenėlio. Prieš leisdami šuniui grįžti į teritoriją įsitikinkite, kad pesticidas visiškai išdžiūvo, ir būtinai atkreipkite dėmėsį į ant pakuotės nurodytą džiūvimo laiką. Ypač tai pasakytina apie granuliuotus pesticidus ar trąšas, kurios įsigeria į dirvožemį – nes jiems išdžiūti gali prireikti iki 24 valandų ar ilgiau.
Šuniui toksiška gali būti ne tik žolė, bet ir daugelio įprastų augalų lapai, žiedai ir uogos – pavyzdžiui, raudonėlis ir lauro lapai šunims gali sukelti vėmimą ir viduriavimą.
Vis dėlto, jei šuo paėdė žolės, kuri nebuvo purkšta herbicidais, nėra ko nerimauti. Taip pat nėra ko jaudintis, jei jie kartais vemia. Tačiau jei pasireiškia rimtesnis vėmimas ar viduriavimas, reikėtų kreiptis į veterinarijos gydytoją, rašo „Science Alert“.
