XX a. septintajame dešimtmetyje viena kalnuose paslėpta urano kišenė buvo paversta produktyvia kasykla, o šio sunkiojo elemento, naudojamo kaip branduolinio dalijimosi kuras, buvo išgaunama daugiau kaip 1000 tonų per metus. Tačiau iki 1990 m. Königsteino kasyklos gavyba sumažėjo, o didžioji dalis kasyklos vykdant rekultivavimo darbus buvo užtvindyta – kad būtų išvalytos rūgštinės cheminės medžiagos, naudotos uranui išlaisvinti iš žemiškojo kalėjimo, taip pat kad būtų numalšintas bet koks su tuo susijęs radioaktyvus nuotėkis.
Ir tuomet į kasyklą ėmė keltis keistos gyvybės formos, todėl kasyklos prižiūrėtojai iškvietė mokslininkus, kad šie ištirtų įsibrovėlius.
Susiformavo sudėtinga ekosistema
Tai, ką aptiko mokslininkai, daugeliui iš mūsų atrodytų visiškai svetima. Drėgnoje, tamsioje, rūgščioje, urano pilnoje aplinkoje įsivyravo bioplėvelės, sudarytos iš mikrobų. Oranžiniai rūgštiniai „makaronai“, atrodantys kaip ilgi, ploni kirminai, tingiai plūduriavo skystuose drenažo kanaluose. Nuo lubų slūgsojo rudos ir baltos į stalaktitus panašios gleivių kolonijos, sudarydamos įspūdį, kad sienos tirpsta. Šioje požeminėje vietoje – tiesiog radioaktyvioje dykvietėje – siautėjo gyvybė.
Tarp dumble rastų mikrobų buvo ne tik vienaląsčių bakterijų, bet ir daugialąsčių eukariotų. Netoliese esančių Drezdeno universitetų mokslininkai aptiko formą keičiančių amebų, į kalmarus panašių Heterolobosea, į stiebus panašių stramenopilų, daugialąsčių blakstieninių, daugialąsčių infuzorijų ir šliaužiančių grybų. Didžiausi iš stebėtų mikroorganizmų buvo 50 mikrometrų pločio ir 200 mikrometrų ilgio Bdelloidinės verpetės.
Įvairialypė mikroskopinės gyvybės kolekcija šviesos stokojančiame požemyje buvo sukūrusi savo ekosistemą. Šioje vietoje – rūgščioje kaip soda ar greipfrutų sultys – rūgštis mėgstančios bakterijos gauna energijos redukuodamos geležį ir sierą, todėl daugindamosi jos formuoja gleivėtus stalaktitus. Mažyčiai eukariotai, pavyzdžiui, plaštakočiai, minta šiomis bakterijomis, o jomis savo ruožtu minta didesni plaštakočiai. Po jų seka amebos ir grybai, kurie suvalgo mažesnius mikroorganizmus arba suardo jų mirusias liekanas. Daug didesnės verpetės yra aukščiausios grandies valgytojai, kurie vartoja organinį detritą ir medžioja pirmuonis.
Gyvybė randa kelią
Mokslininkus nustebino eukariotų gausa ir labai išvystyta mitybos grandinė. „Eukariotai labiau kolonizuoja ekstremalias buveines, nei manyta iš pradžių, ir ne tik egzistuoja, bet ir gali vaidinti svarbų vaidmenį anglies apykaitoje rūgščiųjų kasyklų drenažo bendruomenėse“, – 2012 m rašė jie.
Königsteino urano kasykla nėra vienintelė ekstremali radioaktyvi aplinka, kurioje klesti pažangesnė mikroskopinė gyvybė. 1991 m. mokslininkai aptiko juodųjų grybų, augančių ant nuniokoto 4-ojo Černobylio branduolinio reaktoriaus sienų. Vėlesnė šių grybų analizė parodė, kad jie greičiausiai sugeria radiaciją ir paverčia ją chemine energija, naudojama augimui.
Gyvybė gali klestėti pačiose įdomiausiose vietose, apibendrina mokslininkai.
Parengta pagal „Big Think“.
