Dėl šio įvykio į bažnyčią susirinko daugybė žmonių, norinčių atsiversti, atlikti išpažintį ar tiesiog pamatyti, kaip tai vyksta.
Pasak vietos bažnyčios verslo vadybininkės Judy Ronquillo, 2018 m. kalbėjusios su laikraščiu „Washington Post“, „verkimas“ esą vyko kelis kartus.
Ekspertai išanalizavo medžiagą ir padarė išvadą, kad tai buvo alyvuogių aliejus, sumaišytas su kvepalais, savo sudėtimi panašus į krizmą – šventojo patepimo balzamą, dažnai naudojamą per krikščioniškas apeigas, pavyzdžiui, krikštą. Tačiau bažnyčios vadovybė esą negalėjo nustatyti, iš kur tas aliejus atsirado.
Norėdami paaiškinti šį atvejį, kai kurie skeptikai iškėlė prielaidą, kad bažnyčia šią situaciją sukūrė kaip apgaulę, siekdama pritraukti daugiau žmonių į bažnyčią. Vyskupijos pareigūnai tai neigė, tvirtindami, kad bažnyčioje esančios kameros parodė, jog tai nebuvo surežisuotas triukas.
Nors verkiančios alyvmedžių statulos gali atrodyti keistas įvykis, verkiančios statulos jau septynis dešimtmečius yra įprastas reiškinys katalikiškame pasaulyje. Sukurti neva verkiančią statulą yra palyginti lengva – kartais tai įvyksta natūraliai, kondensuojantis vandeniui, tačiau paprastai net ir novatoriškiausi metodai nėra pernelyg sudėtingi. Iki šiol bažnyčia pripažino tik porą „verkiančių statulų“.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius Italijoje plačiai nuskambėjo keli atvejai, kai statulos pradėjo verkti krauju. 2002 m. katalikų šventojo Francesco Forgione statula buvo pastebėta su kraujo „ašaromis“. Kaip paaiškėjo, kraujas priklausė moteriai. 2008 m. bažnyčios prižiūrėtoja buvo teisiama už tai, kad suklastojo kraujo ašaras ant Mergelės Marijos statulos – jos DNR sutapo su „ašarų“ DNR.
Daugiausiai diskusijų sukėlė 1995 m. Italijos Čivitavekijos mieste esančios Mergelės Marijos statulos atvejis, kai apie 60 žmonių tvirtino 14 kartų matę, kaip statula liejo kraujo ašaras. Nustatyta, kad kraujas buvo vyriškas. Statulos savininkas Fabio Gregori atsisakė atlikti DNR tyrimą.
Parengta pagal „IFLScience“.
