Tačiau keitėsi ne tik šunų elgesys: kai kurie kūno pokyčiai, pavyzdžiui, trumpesni snukiai, atlėpusios ausys, išraiškingesni bruožai, mažesnis kūno plaukuotumas ir ilgesnė kūdikystė, būdingi daugeliui prijaukintų gyvūnų.
Dabar tarptautinė tyrėjų komanda atkreipė dėmesį, kad panašių bruožų esama ir dramblių populiacijose – todėl kyla klausimas, kas galėjo juos prijaukinti.
Tyrėjų siūlomas atsakymas skamba netikėtai: drambliai galėjo prijaukinti patys save.
Iš esmės prijaukinimas – tai procesas, kai iš kiekvienos gyvūno (ar augalo) kartos atrenkami atstovai, atitinkantys geriausius gyvenimo tarp žmonių kriterijus. Pagrindinis kriterijus šiame sąraše – „gražiai elgtis“. Niekas nenori kovoti su dideliu, plaukuotu ir agresyviu žinduoliu dėl jo pieno ar rizikuoti akimis dėl rytinio kepto kiaušinio.
Nors daugelis bendrų bruožų gali būti atrinkti ne sąmoningai, kai kurie genai eina koja kojon su paklusnaus „draugo“ genais, suteikdami daugeliui gyvūnų lieknesnę, ne tokią grėsmingą išvaizdą. „Domestikacijos sindromu“ vadinamas savybių, būdingų ramiems, mieliems ir patenkintiems gyvūnams, rinkinys galbūt ir nepadeda jiems laisvėje, tačiau neabejotinai padaro juos tinkamesnius žmonių visuomenei.
2017 m. Duke'o universiteto (JAV) antropologas Brianas Hare šios teorijos plėtojime žengė dar vieną žingsnį į priekį – spėliodamas, ar domestikacijos sindromo sąvoka gali būti taikoma ir mums, žmonėms.
Jei galėjome pasirinkti, kurie šunys, avys, kiaulės ir karvės turėtų susilaukti palikuonių, remdamiesi jų temperamentu ir patrauklumu, kodėl to negalėtume padaryti patys su savimi?
Ši hipotezė – vadinama žmogaus savidomestikacijos hipoteze – teigia, kad nuo viduriniojo iki vėlyvojo paleolito mūsų evoliuciją vis labiau lėmė tai, kad pirmenybė buvo teikiama mažiau agresyviems ir labiau socialiai orientuotiems partneriams.
Todėl augo reikalavimai mūsų bendravimo gebėjimams, o tai palengvino sudėtingų kalbos įgūdžių formavimąsi. Smegenų veiklos pokyčiai galėjo turėti įtakos mūsų kaukolės dydžiui ir formai. Svarbu paminėti, kad šie žmogaus kaukolės pokyčiai nedaug kuo skiriasi nuo prijaukintų gyvūnų kaukolių pokyčių.
Galbūt mes nesame vieninteliai primatai, kurie pirmenybę teikė taikiam, išraiškingam, o ne smurtiniam gyvenimui. B.Hare mūsų artimą giminaitę – mažąją šimpanzę (Pan paniscus) – taip pat įvardija kaip kandidatę į savidomestikaciją – remdamasis tuo, kad ši rūšis nėra agresyvi, palyginti su kita artima giminaite: šimpanze.
Dabar Afrikos ir Azijos drambliai, kurie tikriausiai patyrė panašius atrankos procesus kaip ir žmonės bei mažosios šimpanzės, įvardijami kaip du nauji savidomestacijos pavyzdžiai.
Šio naujo tyrimo autoriai pateikė platų šių grupių panašumų sąrašą, kuris yra to paties prijaukinimo proceso įrodymas. Pavyzdžiui, visais atvejais pasikeitė dramblių žandikaulio ir kaukolės forma: žandikauliai sutrumpėjo arba kaukolės tapo mažiau pailgos, o dantų skaičius sumažėjo.
Elgsenos požiūriu pastebimas polinkis į taikų bendravimą – o agresijos pavyzdžiai dažniausiai būna proaktyvūs, o ne reaktyvūs. Visų rūšių jaunikliai linkę dalyvauti socialiniuose ir nesocialiniuose žaidimuose, kurie dažnai palengvina bendravimą ir suartėjimą. Taip pat yra nemažai įrodymų apie reiškinį, kai palikuonims vadovauja ir jais rūpinasi suaugusieji, kurie nėra jų tiesioginiai tėvai ar seneliai.
Komanda atliko šimtų genų – kurie, kaip spėjama, gali būti susiję su embriono audinių pokyčiais, laikomais iš dalies nulemiančiais prijaukinimą – apžvalgą ir rado tam tikrų įrodymų, kad evoliucija drambliuose nulėmė bent kelias dešimtis tokių genų sekų.
Mokslininkai teigia, kad „prijaukintos rūšys paprastai nepasižymi visų prijaukinimui budingų bruožų rinkiniu“. Pavyzdžiui, dažnai iš kitų prijaukintų gyvūnų išsivysto veislės su nulėpusiomis ausimis ir susisukusiomis uodegomis, tačiau žymiai mažiau tikėtina, kad drambliai praras savo jau išsivysčiusią ausų struktūrą – atsižvelgiant į tai, kad ji naudinga termoreguliacijai.
Ar drambliai galėjo prisijaukinti save daugiausia priklauso nuo to, ar pati domestikacijos hipotezė yra teisinga teorija, galinti paaiškinti, kodėl tam tikros socialinės savybės gali būti paplitusios tarp įvairių rūšių.
Jei ši hipotezė pasitvirtins, galbūt ateityje mokslininkai atras ir kitų gyvūnų, kuriems būdingas domestikacijos procesas. Galbūt delfinai, įvairios paukščių ar graužikų rūšys taip pat patyrė panašius pokyčius, dėl kurių socialus elgesys jiems tapo svarbesnis už stiprumą ir aršumą.
Kadaise laikyta išskirtine žmonijos vertybe, tendencija teikti pirmenybę taikiam vadovavimui, sudėtingai emocinei raiškai ir bendrai meilei vienas kitam gali būti įmanoma daugeliui socialių gyvūnų.
Tyrimas paskelbtas žurnale „PNAS“.
Parengta pagal „Science Alert“.
