„Mūsų darbas atskleidžia intriguojančią galimybę, kad įgimti individo fiziniai pajėgumai daro didelę įtaką jo suvokimui, atminčiai apie tai, ką jo manymu jis matė, ir gebėjimui nuspėti aplinkinių žmonių rankų judesius“, – aiškina Kembridžo universiteto (Jungtinė Karalystė) psichologė Nicola Clayton.
Stebint, kaip kiti atlieka užduotį, gali suaktyvėti tos pačios smegenų sritys, kurios įsijungia, jei užduotį atliktume patys. Tai vyksta mūsų veidrodinių neuronų sistemoje – ir kuo geriau žinome užduotį, tuo tiksliau ją atspindi mūsų smegenys.
Pavyzdžiui, baleto šokėjų veidrodiniai neuronai labiau suaktyvėja stebint baleto, o ne kapoeiros šokį. Šie veiksmai mūsų smegenyse tvirtai užkoduoti kaip priežasties ir pasekmės seka, kad nereikėtų stengtis nuspėti bendrų judesių.
Norėdami suklaidinti mūsų suvokimą, iliuzionistai gali pasinaudoti mūsų priklausomybe nuo šio mentalinio žemėlapio. Pavyzdžiui, jei asmuo parodo jums monetą vienoje rankoje, o kita ranka atlieka monetos paėmimo veiksmus, būtų suprantam, jei tikėtumėtės, kad moneta persikėlė iš vienos rankos į kitą.
Tai galioja net tada, kai moneta yra uždengta ir magas palieka monetą pradinėje rankoje. Šis triukas vadinamas prancūziškuoju metimu (angl. French drop), ir jis atrodo taip:
Tyrimo metu Kembridžo universiteto mokslininkas ir dešimtmetį iliuzionizmu užsiimantis E.Garcia-Pelegrinas su kolegomis atliko tyrimą su 24 trijų rūšių beždžionėmis, kurioms parodė jau minėtą prancūziškojo metimo triuką. Pirmiausia jie savo beždžioniškajai auditorijai parodė mėgstamą skanėstą. Tada jis arba apsimetė, kad perduoda skanėstą, bet panaudojo triuką, arba iš tikrųjų perdavė jį į kitą ranką.
Kiekviename bandymas rėmėsi tiksliu suėmimu nykščiu – nepriklausomai nuo to, ar skanėstas buvo perduodamas iš tikrųjų, ar perdavimas buvo tik imituojamas.
Tyrėjai taip pat atliko keletą tikrų skanėsto perkėlimų iš vienos rankos į kitą (antroji demonstracija pateikta vaizdo įraše). Svarbu pabrėžti – kiekvienas bandymas atrodė taip, tarsi iliuzionistas, norėdamas perkelti skanėstą, perėmimui naudodavo nykštį, nepriklausomai nuo to, ar perkėlimas buvo tikras, ar netikras.
Marmozetės buvo suklaidintos tik 6 proc. atvejų – galbūt dėl to, kad jų maži nykščiai nėra pakankamai atsikišę, kad padėtų paimti skanėstą suspaustais pirštais.
Tuo tarpu kapucinai buvo apgauti 81 proc. atvejų, o voverinės beždžionės buvo apgautos net 93 proc. atvejų. Atsižvelgiant į jų gebėjimą suimti nykščiu, gali būti, kad smegenys jau buvo prisitaikiusios numatyti objekto judėjimą suėmus jį pirštais.
Kitame bandymų etape tyrėjai skanėstui sugriebti (arba apsimesti, kad sugriebė) naudojo kumštį, o ne pirštus – ir atrodo, kad tai dažniausiai apgaudavo visas tris beždžionių rūšis.
„Voverinės beždžionės negali atlikti visiškai tikslaus suėmimo, tačiau jos vis tiek buvo apgautos. Tai rodo, kad beždžionė nebūtinai turi būti judesio ekspertė, kad galėtų jį nuspėti – užtenka, kad jį apytiksliai sugebėtų atlikti“, – aiškina E.Garcia-Pelegrinas.
Ankstesnis komandos tyrimas parodė, kad miško paukščiai – pavyzdžiui, kėkštai – į prancūziškojo metimo triuką reaguoja panašiai kaip marmozetės – t. y. jie nepatiki triuku, kuriam atlikti reikia nykščio.
„Daugėja įrodymų, kad tos pačios nervų sistemos dalys, naudojamos mums atliekant veiksmą, suaktyvėja ir tada, kai stebime, kaip tą veiksmą atlieka kiti, – sako N.Clayton. – Tai, kaip juda pirštai ir nykštys, padeda formuoti mūsų mąstymą ir prielaidas, kurias darome apie pasaulį – o taip pat tai, ką kiti gali matyti, prisiminti ir numatyti, remdamiesi savo lūkesčiais“.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Current Biology“.
Parengta pagal „Science Alert“.
