Mokslininkai vis dar iki galo nelabai supranta, kodėl taip yra, tačiau nauji įrodymai patvirtina teoriją, kad galvos plaukai išsivystė tam, kad padėtų mums išlikti vėsesniais.
Ši integruota apsauga nuo Saulės tarsi atrodytų kaip ir akivaizdi nauda – tačiau mokslui reikia tvirtų duomenų. Todėl buvo atliktas eksperimentas – ir kai kontroliuojamo klimato kameroje manekenui buvo uždėtas žmogaus plaukų perukas, tyrėjai nustatė, kad manekenas nesugėrė tiek šilumos, kiek tada, kai jis buvo plikas.
Tyrėjai su manekenu išbandė kelių skirtingų tipų perukus – įskaitant perukus iš tiesių plaukų, banguotų plaukų ir tankių garbanų.
Apšvietus perukus karšta lempų šviesa, visi perukai veikė panašiai, tačiau tankios garbanos geriausiai apsaugojo manekeną nuo aukščiau esančios „Saulės“ spinduliuotės.
Rezultatai, kurie dar turi būti recenzuoti, bet jau yra viešai prieinami išankstinių publikacijų serveryje „BioArxiv“, rodo, kad bet kokio tipo barjeras ant viršugalvio sumažina Saulės šilumą – ir, savo ruožtu, poreikį prakaituoti.
Tyrimo išvados leidžia manyti, kad galvos plaukai išsivystė kaip atsakas į mūsų rūšies vertikalią laikyseną ir vis didėjančias smegenis.
„Galvos plaukuotumo atsiradimas (arba išlikimas) galėjo užtikrinti optimalią pusiausvyrą tarp maksimalaus šilumos praradimo dideliame kūno paviršiaus plote ir Saulės šilumos patekimo ant mažo galvos odos paviršiaus tiesiai virš smegenų, – rašo mokslininkai. – Tankios garbanos gali papildomai sumažinti šilumos patekimą efektyviau nei paprastai tiesūs žinduolių plaukai“.
Tankios garbanos – tai savybė, kurios neturi joks kitas laukinis žinduolis. Jau daugelį metų mokslininkai kelia hipotezę, kad galvos plaukai – ypač garbanoti – išsivystė kaip termoreguliacinė reakcija.
1988 m. eksperimentais buvo nustatyta, kad pliki vyrai prakaituoja du-tris kartus daugiau nei vyrai su plaukais. Iš pradžių tai buvo naudojama kaip argumentas, kad galvos be plaukų geriau išlaiko vėsą. Tačiau 2010 m. atliktas tyrimas parodė, kad plikos galvos paprasčiausiai sugeria daugiau šilumos, todėl prireikia ir daugiau prakaito.
Dabartiniai eksperimentai yra pirmieji, kuriuose tiriama, kaip galvos plaukai veikia bendrą žmogaus šiluminę apkrovą, o ne tik prakaitavimą.
„Mūsų rezultatai patvirtina, kad, nepriklausomai nuo tekstūros, plaukai veikia kaip barjeras, mažinantis šilumos nuostolius iš kūno (šiuo atveju galvos odos) į aplinką“, – rašo tyrėjai.
Tačiau garbanoti plaukai nėra lygūs, o tai reiškia, kad jie leidžia galvos odai geriau „kvėpuoti“, tačiau vis tiek apsaugo ją nuo saulės.
Didėjant peruko garbanotumui, eksperimento autoriai nustatė, kad šilumai iš galvos odos išgarinti reikėtų mažiau prakaito, taip sutaupant vandenį ir energiją.
Manekenas kontroliuojamo klimato kameroje, žinoma, ne pilnai atitinka realybę. Tolesni tyrimai turėtų būti atliekami lauke su žmonėmis – siekiant išsiaiškinti, kaip galvos plaukai galėjo išsivystyti, kad funkcionuotų natūralesnėje aplinkoje.
Tačiau hipotetine prasme dabartinio eksperimento rezultatai patvirtina mintį, kad žmogaus plaukai evoliucionavo prisitaikyti prie dvikojiško gyvenimo būdo – ypač karštuose ir sausringuose regionuose, kur trūksta geriamojo vandens.
Ekspertai mano, kad tokioje aplinkoje garbanoti plaukai galėjo leisti mūsų protėviams ilgiau dalyvauti „įtemptoje fizinėje veikloje, kol prireikia atsigerti gėlo vandens“.
Parengta pagal „Science Alert“.
