Akmeninių graviūrų serija, vaizduojanti keistus gyvūnus susiliejusiais kūnais, paskutiniu metu vėl paskatino spėliojimus apie ankstyviausias animacijos formas. Archeologų komanda, naudodama 3D modelius ir virtualios realybės programinę įrangą, kad atgaivintų senovinius raižinius, ištyrė, kad uolų meno kūriniai galėjo būti dinamiški judančių gyvūnų atvaizdai – jei į juos būtų žiūrima ugnies šviesoje.
Nors iki hiperrealios animacijos, kuri mus linksmina šiandien, jiems dar toli, šie priešistoriniai meno kūriniai kelia nuostabą, nes byloja, kad mūsų žmogiškasis troškimas suprasti, pavaizduoti ir atkurti judesį yra daug senesnis nei buvo manyta.
Kitas pavyzdys šimtmečius gulėjo pelenais ir dulkėmis padengtoje archeologinėje vietovėje Šahri Suchtė pietryčių Irane, vadinamoje „sudegusiu miestu“. Čia tyrėjai rado neįmantrią taurę, ant kurios buvo išdeginti raudoni šokančio ožio piešiniai, kurie sukant taurę atgyja – panašiai kaip XIX a. modernus zoetropas.
Penkiuose vienas po kito einančiuose paveikslėliuose raguotas ožys šokteli aukštyn ir ėda medžio lapus. Tačiau archeologai piešinius kaip vaizdų seriją atpažino tik praėjus daugeliui metų po to, kai 1967 m. buvo atkasta vaza.
Datavimas rodo, kad šiuo metu Irano nacionaliniame muziejuje eksponuojamai molinei taurei yra apie 5200 metų. Kai kurie teigia, kad tai gali būti vienas seniausių animacijos pavyzdžių.
„Tai leidžia manyti, kad žmonės tūkstančius metų žavėjosi gyvūnų judėjimu ir skyrė energijos bandydami užfiksuoti nuoseklių vaizdų seriją“, – 2018 m. leidinyje „Animation Studies“ rašė persų animatorė ir Grifito universiteto Australijoje meno tyrinėtoja Leila Honari.
Kaip 2015 m. paskelbtame straipsnyje rašė paleolito tyrinėtojas ir filmų kūrėjas Marcas Azéma, jei stabtelėsime ir atidžiau įsižiūrėsime, rasime daug daugiau pavyzdžių, kai paleolito menininkai savo kūriniams įkvėpė gyvybę.
Grafiškos ir dažnai chaotiškos naratyvinės scenos fiksavo judesį su pasikartojančiomis sekomis. Pavyzdžiui, daugiau kaip 10 m ilgio medžioklės scenoje, aptiktoje Šovė (pranc. Chauvet) urve Prancūzijoje, vaizduojami arkliai ir bizonai, o urviniai liūtai pasikartotinai pasirodo, kad persekiotų savo grobį. Šio kūrinio amžius siekia apie 32 000 metų.
Indonezijoje maždaug prieš 12 000 metų Sulavesio salos gyventojai ant kalkakmenio sienų nutapė panoramines scenas, vaizduojančias antgamtines būtybes, kovojančias su buivolais.
Nors šie pasakojimai yra didingi, L.Honari teigia, kad „sudegusio miesto“ taurė rodo jos kūrėjo išmanymą suvokti vaizdų seriją kaip judesių seką“.
„Senovės keramikas sukūrė „raktinius kadrus“, kuriuose naudojami dabar jau klasikiniai animacijos principai, apskaičiuojami laikas ir tarpai, – aiškina L.Honari. – Tai turėjo būti daugybės metų bandymų ir klaidų rezultatas.“
Judančioms kūno dalims užfiksuoti taip pat buvo naudojami judesių skaidymo eskizai. Šiuose kūriniuose, kaip ir anksčiau aprašytuose akmens raižiniuose, matomos gyvūnų formos, kurios turi per daug galvų arba daugiau kojų nei įprasta. Tačiau kaip aiškina M.Azéma, taip šiuose priešistoriniuose piešiniuose gyvūnai vaizduojami judinantys galvas ar uodegas iš vienos pusės į kitą – panašiai kaip šiais laikais tai daroma animuotose knygutėse, kuriose, jas greitai verčiant, atgimsta piešiniai, pasakojantys istorijas. Kartais vos nubrėžtos kontūrinės linijos aplink galvą ar kojas perteikia judesio pojūtį.
„Aštuonių kojų bizonas, nupieštas Šovė urve, įrodo, kad judesių skaidymas buvo naudojamas jau prieš maždaug 35 000 metų“, – rašo M.Azéma.
Taip pat buvo rasta senovinių kaulinių diskų ir dvipusių plokštelių su judančių gyvūnų atvaizdais, kurie greičiausiai buvo naudojami pramoginėms ar simbolinėms vaizdo iliuzijoms kurti.
Tačiau nesvarbu, kokia šių meno kūrinių forma ar amžius, jie vis tiek pasakoja istoriją, kurią galime sudėlioti tik iš tolo. Animacija ar ne, vis tiek galime žavėtis senoviniais urvų piešiniais, kurie perkelia žiūrovus į kitus pasaulius gerokai prieš mūsų erą ir keičia mūsų supratimą apie tai, ką reiškia būti žmogumi.
Parengta pagal „Science Alert“.
