Nors irimo procesas prasideda jau praėjus kelioms minutėms po mirties, yra daug kintamųjų, įskaitant aplinkos temperatūrą, dirvožemio rūgštingumą ir karsto medžiagas – visa tai gali turėti įtakos tam, per kiek laiko kūnas suyra. Tačiau vidutiniškai kūnas, palaidotas tipiškame karste, paprastai didele dalimi suyra per metus, tačiau iki visiško suirimo, kai lieka tik skeletas, praeina iki dešimtmečio, sako Teksaso universiteto (JAV) Teismo medicinos antropologijos centro direktorius Danielis Wescottas.
Pasak Vakarų Karolinos universiteto (JAV) Teismo medicinos osteologijos tyrimų stoties docento Nicholaso Passalacqua, kūnas, palaidotas be karsto, kuris neapsaugotas nuo vabzdžių ir kitų elementų, paprastai suyra per penkerius metus.
Pats irimas yra gana paprastas procesas. Kai įvyksta mirtis ir nustoja tekėti deguonimi prisotintas kraujas, ląstelės žūsta. Vykstant procesui, vadinamam autolize, ląstelės išskiria fermentus (ypač iš lizosomų, kuriose yra virškinimo fermentų), kurie skaido pačias ląsteles, taip pat angliavandenius ir baltymus.
Kaip teigiama mokslinėje knygoje „Evaluation of Postmortem Changes“ (liet. „Pomirtinių pokyčių vertinimas“), irimas – arba organinių medžiagų skaidymas be deguonies, kurį vykdo bakterijos, grybeliai ar kiti organizmai, praėjus maždaug 18 valandų po mirties, gali paversti dalį odos žalia. Tai vyksta tuo pat metu, kai pilve sparčiai dauginasi bakterijos, gaminančios dujas, dėl ko kūnas pučiasi ir atsiranda kvapas. Irimas pagreitėja, kai kūnas yra šiltoje aplinkoje – todėl kol nelaidojama, žmonių palaikai dažnai laikomi šaldytuvuose.
Per šį irimo etapą gali nuslinkti oda ir atsirasti pūslių, taip pat gali atsirasti „marmurinškumas“ – kai per odą maždaug per 24–48 valandas po mirties pasimato žalsvai juodos spalvos kraujagyslės. Galiausiai kūnas kolapsuoja, ir vykstant vadinamajam juodajam irimui, kūno organai ir audiniai suminkštėja, o įvairios gyvybės formos – pavyzdžiui, vabzdžiai ir mikrobai – suėda likusius minkštuosius audinius, palikdami skeletą.
Šioje skeletizacijos stadijoje skaidymasis labai sulėtėja, o skeleto liekanos suyra tik po kelerių metų ar dešimtmečių.
Norėdami sulėtinti irimą, balzamuotojų specialistai gali iš kūno išleisti kraują ir kitus skysčius – ir pakeisti juos balzamavimo skysčiais, kuriuos suleidžia į venas. Šios cheminės medžiagos, veikiančios kaip konservantai, sustabdo kūną ardančių bakterijų veiklą.
Ir jei kūnai yra balzamuojami, tai gali iš tiesų pakeisti situaciją, sako D.Wescottas. Kaip pavyzdį jis nurodo nužudyto pilietinių teisių lyderio Medgaro Everso atvejį, kuris 1963 m. po mirties buvo balzamuotas ir palaidotas. Kai jo kūnas 1991 m. tiriant žmogžudystės bylą buvo ekshumuotas, vyro „kūnas buvo taip gerai užkonservuotas, kad jo sūnui buvo leista jį pamatyti“, – sako antropologijos centro direktorius.
Jis taip pat nurodo, kad įprastinis balzamuotų ir karste palaidotų asmenų irimo laikotarpis yra 5–10 metų. Per tiek laiko audinių nebelieka – lieka tik kaulai.
D.Wescottas sako, kad svarbų vaidmenį atlieka ir balzamavimo kokybė. Kai jis ekshumavo balzamuotą kūną, palaidotą prieš 15 metų, aptiko, kad kūnas iš dalies suiro dėl to, kad suiro karstas. Kitas balzamuotas kūnas, kurį jis ekshumavo, buvo palaidotas tik prieš metus, ir „atrodė tarsi ką tik miręs, tik ant jo augo pelėsis“, – prisimena jis.
Įtakos gali turėti ir palaidojimo vieta. Jei karstas palaidotas rūgščiame dirvožemyje, jis greičiau suirs ir kūną greičiau pasieks vabzdžiai, kirminai bei kiti irimą skatinantys procesai.
Yra dar keletas veiksnių, apie kuriuos dauguma žmonių nepagalvoja, nurodo D.Wescottas. Lauko sąlygomis nutukusių žmonių kūnai iš pradžių yra greičiau, tačiau vėliau jų irimas sulėtėja – nes kirminai pirmenybę teikia raumeniniam audiniui, o ne riebalams. Chemoterapija ir antibiotikai, vartoti prieš mirtį, taip pat gali turėti didžiulę įtaką irimui – nes jie sunaikina kai kurias šiame procese dalyvaujančias bakterijas.
Kad ir kaip neįprastai tai skambėtų, D.Wescottas sako, kad karsto įdėklas taip pat gali turėti įtakos irimo tempui. Kai kurios medžiagos iš kūno sutraukia skysčius, todėl kūnas gali išdžiūti ar net mumifikuotis. Jei medžiaga sulaiko drėgmę, kūnas gali būti įmirkęs savo paties skysčiuose ir greičiau suirti.
Parengta pagal „Live Science“.
