Vis dėlto turime problemų. Ir daug. Per milijonus evoliucijos metų įgijome keletą ne visai idealių savybių.
Išsiugdėme gebėjimą vaikščioti ant dviejų kojų ir turime didesnes smegenis nei mūsų pusbroliai primatai – o tai, be abejo, labai naudinga. Tačiau šie pokyčiai galėjo lemti, kad mūsų dubenys tapo mažesni kaip tik tuo metu, kai mūsų kaukolės tapo didesnėmis. Dėl to žmonės patiria itin skausmingą gimdymą – o primatai pagimdo ir beveik iš karto toliau gyvena savo kasdienį gyvenimą, tarsi nieko nebūtų nutikę.
Mūsų gebėjimas vaikščioti ant dviejų kojų taip pat galėjo nulemti nugaros skausmus, kuriuos dažnai patiriame vyresniame amžiuje. Mes išvystėme S formos stuburą, kuris nėra pats geriausias, kai reikia išlaikyti svorį.
„Jei juo rūpinsitės, stuburas jus išlaikys iki 40 ar 50 metų, – žurnalui „Science Magazine“ sakė anatomas Bruce'as Latimeris. – Bet vėliau jūs jau būsite palikti tvarkytis patys“.
Be to, mūsų gerklės linkusios užspringti, o klausa ir regėjimas daugeliui iš mūsų tobulai neveiks visą gyvenimą. Taigi, kaip atrodytų, jei galėtume pasirinkti, kaip evoliucionuoti toliau?
Naujoje Jungtinės Karalystės BBC4 laidoje anatomė profesorė Alice Roberts apžvelgė kai kurias gyvūnų savybes ir nusprendė, ką galėtume iš jų pavogti, kad sukurtume tobulą antžmogį. Ir rezultatas atrodo... savotiškai.
„Įkvėptas šunų, kačių, galvakojų, žuvų, gulbių ir šimpanzių, mano modelis turi geresnę širdį su daugiau arterijų nei žmogus, efektyvesnius plaučius, akis be aklųjų zonų, ausis, kurios geriau priima garsą, efektyvesnes kojas ir ropliams būdingą odą, kuri greitai reaguoja ir blokuoja žalingus ultravioletinius spindulius“, – anonsuodama laidą laikraštyje „The Daily Mail“ rašė A. Roberts.
Rezultatas – štai toks „tobuliausias žmogus“ turintis viską, ką evoliucija ar genų inžinerija kada nors galėtų tikėtis pasiekti.
Programoje „Ar gali mokslas padaryti mane tobulu?“ A.Roberts ir Londono Mokslo muziejaus komanda iš kitų gyvūnų dalių sukūrė 3D modelį – žmogiškąją superbūtybę. Neįprastas kūnas pasižymi šikšnosparnio ausimis ir patogia kengūros sterble, mūsų jaunikliams.
„Pakeitusi kojas ir pėdas, vikrumą iškeičiau į greitį – o tai reiškia, kad mano galimybės įkopti į kalną būtų lygios nuliui. Bet manau, kad verta – nors ir riktelėjau, kai pamačiau galutinį savo kūrinio 3D modelį, – šypsosi mokslininkė. – Kai pagalvoju, man nepatinka paukštiška kojų išvaizda. Tačiau kaip pagimdžiusi du vaikus, esu didelė kengūros sterblės gerbėja“.
Parengta pagal IFL.
