Naujas tyrimas, kuriam vadovavo McMasterio universiteto (Kanada) mokslininkai, rodo, kad žemų dažnių skleidžiamo ritmo net nebūtina girdėti. Mūsų kūnas įvertins malonius žemų dažnių tonus, net jei ausys jų negirdi.
Muzika ir visi jos komponentai – taktas, ritmas ir melodija – su mūsų smegenimis užmezga gilų emocinį ryšį. Kai kurie aspektai beveik neabejotinai yra kultūriniai, kiti veikia mūsų elgesį smegenų žievės lygiu, sužadindami nostalgiją – nes sukelia prisiminimus apie džiaugsmą ir širdgėlą.
Tačiau gali egzistuoti ir tokia muzikos dalis, kuri aplenkia įprastus kanalus ir iš pagrindų įsiskverbia į mūsų neurologiją. Ir mokslininkai, ir disko žokėjai žino, kokius privalumus, lyginant su aukštesnių dažnių ritmais, turi žemų dažnių ritmas.
Žemus dažnius girdime ne tik ausimis, bet ir jaučiame – kaip jie prasiskverbia po oda, sudrebina kaulų smegenis ir suvirpina mechanizmus, kurie mums suteikia pusiausvyros pojūtį. Tai pojūtis, kuris judėti įkvepia labai giliu lygmeniu.
„Muzika yra biologinė keistenybė – ji mūsų neaugina, nemaitina ir nesuteikia prieglobsčio, tad kodėl žmonėms ji patinka ir kodėl jie mėgsta pagal ją judėti?“ – klausia pagrindinis tyrimo autorius ir McMasterio universiteto neurologas Danielis Cameronas – kuris yra dar ir ir aistringas būgnininkas.
Kadangi esame socialiai sudėtingi gyvūnai, gali būti, kad vien sodraus boso dvelksmas veikia sąmoniniu lygmeniu, suvienydamas mus pašėlusiam rankų ir kojų judinimui šokių aikštelėje.
Tačiau D.Cameronas ir jo komanda nusprendė patyrinėti, ar yra kažkas daugiau, kas sukelia jaudinančius pojūčius, kuriuos patiriame viduje – kažkas, kam nereikia mūsų sąmoningumo.
Norėdami patikrinti savo hipotezę, tyrėjai savo specialiai sukurtoje erdvėje gyvą elektroninės muzikos renginį pavertė laboratoriniu eksperimentu, įrengdami labai žemo dažnio (angl. very-low frequency, VLF) garsiakalbius, kurių diapazonas yra ties žmogaus girdimumo riba (nuo 8 iki 37 hercų) – ir koncerto metu juos įjungdami bei išjungdami. Dalyvių judesiai buvo fiksuojami judesius registruojančiomis galvos juostomis.
Komanda palygino normalizuotus matavimus su tais, kurie buvo užfiksuoti per 2,5 minutės trukmės VLF garsiakalbių įjungimo ir 2,5 minutės išjungimo laiko atkarpas. Nors buvo patvirtinta, kad garsai, sklindantys iš garsiakalbių, šokėjams buvo nepastebimi, tyrėjai nustatė, kad įjungus VLF garsiakalbius, šokėjai vidutiniškai judėjo beveik 12 proc. daugiau.
Tolesnis klausimynas patvirtino, kad dalyviai jautė žemus muzikos dažnius ir jais mėgavosi, tačiau neišskyrė šio pojūčio kaip besiskiriančio nuo įprastos muzikos patirties.
Kadangi daugumoje muzikos renginių lankytojai negirdi beprotiškai žemų dažnių, tyrėjai galėjo drąsiai daryti išvadą, kad VLF nepaskatino šokėjų sąmoningu lygmeniu.
Vis dėlto, net ir jiems nežinant, negirdimas ritmas paveikė šokėjus. Kaip tiksliai – ar išjudindamas skysčius jų vidinėse ausyse, ar dirgindamas taktilinio pojūčio nervus odoje – nėra aišku.
Kad ir kaip tai veiktų, D.Cameroną ir jo komandą intriguoja netiesioginiai žemų dažnių efektai, veikiantys mūsų elgesį subžieviniu lygmeniu.
„Labai žemi dažniai taip pat gali paveikti vestibuliarinį jautrumą, taip sustiprindami žmonių judesių suteikiamas patirtis, – sako tyrėjas. – Norint nustatyti su tuo susijusius smegenų mechanizmus, reikės ištirti žemų dažnių poveikį vestibuliariniam, taktiliniam ir klausos pojūčiams“.
Tyrimas paskelbtas žurnale „Current Biology“.
Parengta pagal „Science Alert“.
