Lygiadieniai ir saulėgrįžos nuo senų laiku žmonėms buvo svarbios datos, jos beveik visose kultūrose turėjo ir religinę ar bent folklorinę reikšmę.
Europoje su saulėgrįžos ir lygiadienių šventimu ryškiausiai siejami druidai. Tačiau kas jie buvo iš tiesų? Ir kiek tiksli yra šiuolaikinė jų interpretacija?
Daugiausia apie geležies amžiaus laikų druidus žinome iš romėniškųjų šaltinių, kuriuose aprašoma puikiai (anų laikų kontekste) apsišvietusi šventikų, švietėjų ir teisėjų klasė, miškuose atlikdavusi apeigas ir aukojusi dievams žmones.
Išsamiausias druidų aprašymas pateiktas apie 50 m. pr. m. e. „Commentarii de Bello Gallico“ – užrašytame Juliaus Cezario pasakojime apie karus Galijoje. Cezario pasakojimas apie druidus užfiksuotas šeštosios knygos 13, 14 ir 16–18 skyriuose, kur jis aptaria, kaip druidai „užsiima visais šventais dalykais, atlieka viešus ir asmeninius aukojimus ir aiškina visus religinius klausimus“. Jie buvo ginčų arbitrais ir nusikaltėlių teisėjais.
Kiekvienas, nepaklusęs jų įsakymui, negalėdavo dalyvauti aukojimuose (o tai buvo laikoma sunkiausia bausme) ir būdavo atstumtas, ir visiems asmenims bendruomenėje būdavo draudžiama su tokiais kalbėtis ar bendrauti, kad patys „neperimtų kokio nors blogio“.
Pasak Cezario, pačius druidus valdė elitinė figūra, kuri „tarp jų turėjo aukščiausią valdžią“. Jei mirus šiam asmeniui nebūdavo randama verto kandidato, savo kandidatūrą galėdavo siūlyti tie, kurie turėdavo „pirmenybę pagal orumą“, nors kartais tarp kandidatų būdavo griebiamasi ginkluoto smurto, siekiant įtvirtinti savo pozicijas.
Druidai studijuodavo senovės žinias, gamtos filosofiją (gamtos mokslų užuomazgą), astronomiją ir religines žinias, o kai kurių mokymai trukdavo net 20 metų. Tai buvo daroma pasitelkiant žodinę tradiciją ir eilėraščius, o rašymas buvo laikomas nelegaliu – kad druidų doktrinos nebūtų išviešintos paprastiems žmonėms.
16 skyriuje Cezaris komentuoja: „Todėl tie, kuriuos kamuoja nepaprastai sunkios ligos, taip pat tie, kurie dalyvauja mūšiuose ir susiduria su pavojumi, aukoja žmones arba prisiekia, kad juos paaukos, ir pasitelkia druidus kaip šių aukų vykdytojus“.
Cezaris teigė, kad tai buvo daroma statant dideles pintas figūras iš gluosnių vyčių. Atrinktos aukos būdavo talpinamos į figūros vidų ir visas konstruktas būdavo padegamas, taip sudeginant gyvus žmones kaip auką.
Kitame – graikų istoriko Diodoro Sikulio 36 m.pr.m.e. „Bibliotheca historicae“ – aprašyme taip pat minimi druidų aukojimai: „Šie žmonės pranašauja ateitį stebėdami paukščių skrydį ir giesmes, taip pat aukodami šventus gyvulius: jų valdžioje yra visos visuomenės klasės... ir labai svarbiais atvejais jie surengia žmogaus auką, įbesdami jam į krūtinę durklą. Stebėdami, kaip mirštant virpa jo galūnės, ir žiūrėdami, kaip trykšta jo kraujas, jie gali nuspėti ateitį“.
Cezaris darė prielaidą, kad druidų institucija buvo sukurta Britanijoje – tokios išvados greičiausiai remiasi dviem jo ekspediciniais žygiais į Britaniją 55 m.pr.m.e. ir 54 m.pr.m.e. Valdant imperatoriui Tiberijui (14–37 m.), druidai buvo likviduoti Galijoje, tačiau toliau klestėjo Britanijoje ir Airijoje – kol 43 m. į Britaniją neatvyko pagrindinės romėnų invazijos pajėgos.
Druidai buvo išstumti į Britanijos pakraščius, ir pasipriešinimui vadovavo iš tvirtovės Monos (Anglesio) saloje Velse. Siekdamas užgniaužti išlikusią grėsmę, Britanijos valdytojas Gajus Svetonijus Paulinas 60–61 m. surengė salos puolimą (nors manoma, kad druidai buvo panaudoti labiau kaip dingstis įsiveržti į Velsą, kuris garsėjo gausiais turtais).
Romėnų istorikas Tacitas apie šiuos įvykius rašo taip: „Ant kranto stovėjo priešininkų kariuomenė su gausiu būriu ginkluotų karių, o tarp eilių šmėžavo moterys, apsirengusios juodais drabužiais, panašios į furijas, išskutinėtais plaukais ir mojavo vėliavomis. Aplink druidai, iškėlę rankas į dangų ir laidantys baisius keiksmus, gąsdino mūsų karius nepažįstamu reginiu, todėl jie stovėjo nejudėdami, tarsi paralyžiuoti ir atviri sužeidimams.
Paskui, vado ir abipusių padrąsinimų nesiblaškyti prieš būrį įsiutusių moterų paraginti, [romėnų kariai] žengė su vėliavomis pirmyn, sutriuškino bet kokį pasipriešinimą ir apgaubė priešą jo paties deglų liepsnomis. Paskui buvo sunaikintos jų giraitės, pašvęstos nežmoniškiems prietarams. Jie iš tiesų laikė pareiga savo altorius aplaistyti belaisvių krauju ir tartis su savo dievybėmis naudojant žmonių vidurius“.
Airijoje apie druidus daugiausia žinome iš viduramžių pasakojimų ir istorijų, tokių kaip „Táin Bó Cúailnge“ – ir įvairių šventųjų biografijų. Teigiama, kad atėjus krikščionybei, druidų vaidmuo Airijos visuomenėje greitai sumažėjo iki burtininkų, poetų, istorikų ir teisėjų – kol galiausiai išliko tik mituose ir legendose.
XVIII a. Anglijoje ir Velse druidai buvo iš naujo išrasti – o antikvaras, savamokslis mokslininkas ir rašytojas Johnas Aubrey paskelbė, kad druidai buvo susiję su Stounhendžu ir kitais megalitiniais paminklais.
Šį įsitikinimą sustiprino Williamas Stukeley, teigęs, kad senovės Britanijos druidai išpažino monoteistinę religiją, paveldėtą iš biblinių patriarchų. Šią druidų religiją jis pavadino „patriarchaline krikščionybe“.
Be to, jis teigė, kad druidai pastatė akmenų ratus kaip Trejybę simbolizuojančių serpantininių paminklų dalį – nors šiuolaikinė archeologija bet kokiam druidų ryšiui su Britanijos senovės paminklais griežtai prieštarauja.
XIX a. įvyko neodruidų atgimimas, kurio pagrindiniais veikėjais tapo tokie asmenys kaip Edwardas Williamsas, geriau žinomas kaip Iolo Morganwo vardu, ir kurio tik po jo mirties išleistuose metraščiuose buvo paskelbtos iš tiesų sufabrikuotos menamos druidų žinios.
Atgimimas paliko gana ryškų pėdsaką – 1817 m. buvo pastatyta Giovanni Pacini opera (su Felice Romani libretu) apie druidų šventikę – „La Sacerdotessa d'Irminsul“ (liet. „Irminsulio šventikė“).
Šiandieninių neodruidų tikėjimai yra labai įvairūs ir nėra nustatytos vienos dogmos ar tikėjimo sistemos, kurios laikytųsi visi sekėjai. Kai kurios šiuolaikinio neodruidizmo kryptys yra XVIII a. atgimimo tęsinys ir daugiausia remiasi XVIII a. šaltiniais – pamiršdamos istorines geležies amžiaus religijos realijas ir pasirinkdamos romantizuotą pusiau modernų konstruktą.
Parengta pagal „Heritage Daily“.
