Bičių informavimas
Kai miršta Anglijos karalienė arba karalius, prasideda daugybė procesų. Ministrui pirmininkui telefonu pranešama, kad „krito Londono tiltas“ (kodas, kuriuo pranešama, kad mirė monarchas), ir tada prasideda 10 dienų trunkantis oficialus gedulas, kupinas ceremonijų ir procesų.
Kažkuriuo metu šiuo laikotarpiu apie monarcho mirtį informuojamos ir bitės. Jau keletą šimtų metų karališkasis bitininkas apkeliauja avilius Bekingemo ir Klarenso rūmų teritorijose ir ant avilių užriša juodus kaspinus – taip „pranešdamas“ bitėms apie valdovo mirtį.
Taip pat pabeldžiama į kiekvieną avilį ir pasakoma: „Šeimininkas mirė, bet jūs neišskriskite. Jūsų šeimininkas bus jums geras šeimininkas“.
Tiesą sakant, „pranešimas bitėms“ yra ne tik karališkosios šeimos paprotys, bet ir sena bitininkystės tradicija, kadaise buvusi populiaria visoje Europoje. Pagal paprotį, mirus šeimininko šeimos nariui, bitės irgi turėjo jį „apraudoti“.
O 1899 m. bitininkų knygoje rašoma, kad „Jorkšyre bitės kviečiamos į laidotuves“.
Buvo tikima, kad jei bitėms nebus pranešta apie šeimos nario mirtį (o kartais ir apie tokius įvykius kaip vestuves), jos išskris arba prineš mažiau medaus.
„Viena šios parapijos senutė, kurios vyras neseniai mirė, ketino prašyti savo bičių jį apraudoti, bet aš ją atkalbėjau, sakydamas, kad tai kvaila mintis, kad bitės nieko nesupranta apie mirtį, – XIX a. knygos autoriui pasakojo vienas anglų ponas. – Bet per kitą žiemą bitės išmirė“.
Pagal šį seną paprotį bitėms apie jų šeimininko mirtį pranešama žodžiu arba sudainuojant jau minėtą frazę. Šis paprotys nukeliavo ir į Ameriką – nors ir prarado dalį savo apeigiškumo.
Apie šios papročio kilmę žinoma nedaug – nors spėjama, kad ji kilo iš keltų mitologijos, pagal kurią po kieno nors mirties pamatytos bitės yra ženklas, kad siela palieka kūną. Šis paprotys klestėjo XVIII-XIX a. Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, o vėliau nunyko.
Švininis karstas
Karalienės Elžbietos II karstas – kaip ir princesės Dianos ir princo Filipo karstai – yra išklotas švinu. Tiesą sakant, taip paruoštas ji laukė jau paskutinius 30 metų.
Praktika karališkųjų šeimų narius šarvoti į karstus, išklotus švinu, siekia šimtus metų. Ištisus amžius karaliai, karalienės, princai ir princesės buvo guldomi į švino karstus, kad geriau išsilaikytų jų kūnai. Ši tradicija atsirado tais laikais, kai dar nebuvo modernių balzamavimo metodų – formaldehido naudojimas kūnų balzamavimui buvo išrastas tik 1869 m.
Akivaizdu, kad irimas paliečia visus, pradedant karaliais ir baigiant neturtėliais – o tai reiškia, kad kūnas gali pasiekti itin prastą būklę, kaip tai nutiko pirmajam Anglijos normanų karaliui Vilhelmui I Užkariautojui.
Vilhelmas mūšyje patyrė sužeidimą, jam buvo perdurtas pilvas. Jam lėtai mirštant, valdovo aplinkos žmonės, su dauguma kurių jis elgėsi ne itin gerai (įskaitant sūnų, su kuriuo jis iš tikrųjų kariavo), nusprendė nesiimti organizuoti jo laidotuvių. Valdovui mirus, jo kūnas buvo paliktas irti ant akmeninės plokštės – laukiant, kol kas nors pasisiūlys jį palaidoti.
Galiausiai vienas riteris vis dėlto ėmėsi to ir nuvežė kūną pašarvoti daugiau nei 100 km į Kano (pranc. Caen) miestą Prancūzijoje. Miesto aplinkos šiluma dar labiau paspartino dujų išsiskyrimą, ir laidotuvių dieną lavonas jau buvo tiek išsipūtęs, kad netilpo į sarkofagą – tačiau ignoruodami fizikos dėsnius, laidotuvininkai vis tiek bandė jį ten įdėti.
Kaip rašo benediktinų vienuolis ir kronikininkas Orderikas Vitalijus, tuo metu kūnas sprogo – „sprogo viduriai ir nepakeliama smarvė užgriuvo praeivių ir visos minios nosis“. Gedėtojai tiesiogine to žodžio prasme buvo apipilti mirusio karaliaus liekanomis.
Vėlesniais šimtmečiais karste atsidūrę valdovai sulaukdavo garbingesnės pabaigos – dėl metodo, kuris išsaugo kūnus ilgiau, nei standartiniuose karstuose.
Švinu išklotuose karstuose kūno irimas sulėtėja, nes į karstą nepatenka drėgmė. Švinas neyra, todėl išlieka hermetiškas – neleisdamas ne tik suirti, bet ir išsiskirti bet kokiems kvapams bei dujoms. Tai ypač pravartu, jei keli karališkieji asmenys dalijasi vienu karstu arba ateityje gali būti perkelti.
Šimtmečius Europoje tokį karstą galėdavo įpirkti nedaug kas – tik patys turtingiausieji, o Jungtinėje Karalystėje toks vis dar teisiškai privalomas visiems, kurie laidojami neužkasant į žemę (karalienės karstas bus ne užkastas į žemę, bet pastatytas šalia jos vyro Filipo, karaliaus Jurgio VI koplyčios kriptoje).
Parengta pagal „IFL Science“.
