D.Hegdahlis savo tarnybą pradėjo 1965 metais ir buvo išsiųstas į San Diege vykusią stovyklą. Iš ten jis buvo paskirtas tarnauti „USS Caberra“ – raketų kreiserį, plaukiojantį Tonkino įlankoje, esančioje prie Vietnamo krantų. 1967 metų balandžio 6 dieną sprogus laivo patrankai, vaikinas buvo išsviestas per bortą. Kkolegos apie D.Hegdahlio dingimą nepranešė net kelias dienas, o ir vėliau, neturint jokios informacijos, kad amierikietis išgyveno, jis buvo paskelbtas mirusiu ir laivo įgula jo atminimui surengė ceremoniją.
Tačiau jie nežinojo, kad D.Hegdahlis išbuvo vandens paviršiuje 12 valandų – kol jį surado Kambodžos žvejai ir parplukdė jį į krantą. Kai jis atvyko į Vietnamą, buvo pristatytas vietiniams kariškiams ir nugabentas į Hoa Lo kalėjimą, dar žinomą „Hanojaus Hilton“ pavadinimu.
Tardytojai kalėjime nepatikėjo D.Hegdahlio istorija apie tai, kad jis sprogimo buvo išsviestas per laivo bortą ir ėmė tvirtinti, kad jis yra CŽA agentas. Tačiau vaikinas neatskleidė savo grobikams jokios informacijos, o apsimetė beraščiu kvailiu. Kai jam buvo liepta parašyti prieš karą nukreiptus pareiškimus, kurie turėjo būti platinami JAV, jis sutiko, tačiau apsimetė nemokantis nei skaityti, nei rašyti. Vietnamiečiai buvo šokiruoti, tačiau manė radę puikų kandidatą, esantį pakankamai kvailu, kad paremtų jų viešą poziciją. Jie paskyrė žmogų, kad šis išmokytų D.Hegdahlį skaityti ir rašyti – tačiau kai jis apsimetė visiškai negebantis mokytis, jo pagrobėjai galiausiai nuleido rankas. D. Hegdahlis imtas laikyti „neįtikėtinai kvailu“, o kadangi toks kvailumas atrodė nepavojingas, jam buvo leista vaikštinėti po visą kalėjimo teritoriją.
„Hanojaus Hilton“ kalėjime D. Hegdahliui buvo paskirta plauti kalėjimo grindis. Jis tuo pasinaudojo kaip galimybe kenkti vietnamiečiams. Kai niekas nematė, jis pripildė penkių kariuomenės sunkvežimių kuro bakus purvu ir lapais. D. Hegdahlis taip pat naudojosi jam suteikta sąlygine laisve dažnai perduodamas raštelius ir bendraudamas su kitais kaliniais, kol plaudavo grindis. Tačiau įspūdingiausias jo pasiekimas buvo, kai vaikinas išgelbėjo šimtus belaisvių ir perdavė daug informacijos apie Hoa Lo kalėjimą JAV pareigūnams. D.Hegdahlis turėjo neįtikėtiną atmintį ir sugebėjo įsiminti kalinių pavardes, datas, kada jie buvo sulaikyti, taip pat datas, kada jie atkeliavo į kalėjimą bei kitą asmeninę informaciją. Naudodamas darželinukų eilėraštuką „Old McDonald Had a Farm“ kaip mnemoninę priemonę, jis įsiminė 250 belaisvių pavardes.
Kai vietnamiečiai nusprendė paleisti tris belaisvius, tarp kurių buvo ir D.Hegdahlis, jis nenorėjo išvykti. Sugauti amerikiečių kariai buvo sudarę „nevykimo namo paktą“, pagal kurį jie namo ketino vykti visi arba nei vienas. Tačiau D. Hegdahliui įsakymus duodantis pareigūnas liepė grįžti namo, kad jis pasidalintų svarbia informacija, kurią jis surinko Hoa Lo kalėjime, ir galiausiai 1969 metų rugpjūčio 5 dieną jis su dar dviem karo belaisviais atgavo laisvę.
Grįžęs į JAV, jis nurodė kelių kariuomenės ir žvalgybos darbuotojų, kurie laikyti žuvusiais, pavardes. Tačiau ryškiausias momentas amerikiečiu gyvenime nutiko tada, kai 1970 metais Paryžiaus taiko derybų metu susitiko akis į akį su vietnamiečiais ir juos viešai sukompromitavo. Informacija, kurią D. Hegdahlis pateikė, įskaitant kalėjimų buvimo vietas bei siaubingas sąlygas juose, taip pat vietnamiečių naudotus kankinimo metodus, buvo pasidalinta su visu pasauliu.
Tokia paviešinta informacija apie vietnamiečius leido išsaugoti karo belaisvių gyvybes iki pat karo pabaigos – dėl ko buvo išgelbėta šimtai kalinių.
