Vėmimas yra svarbi žmogaus organizmo funkcija. Tai leidžia organizmui atsikratyti potencialiais toksinais ar sveikatai kenksmingais dalykais. Tiesą sakant, smegenyse yra specifinė sritis, kuri duoda skrandžiui komandą vemti.
Vėmimo sukėlimas yra iš kelių žingsnių sudarytas procesas: chemoreceptorius kreipiasi į centrą, kuris yra tiesiogiai sujungtas su vėmimo centru smegenyse, ir yra pirmasis, kuris sužino, kad kažkas negerai. Norą vemti gali paskatinti jūros liga, netinkamas kvapas, pagedusio maisto likučiai ar kiti veiksniai. Mes jaučiame pykinimo pradžią, tačiau mums yra suteikiama galimybė ištaisyti situaciją (išlipti iš karuselės ar išgerti vandens).
Priklausomai nuo to, kas skatina pykinimą, mūsų virškinimas sulėtėja. Jei pykinimą sukelia toksiškos medžiagos, kaip antai potencialus botulizmas, viršutinė skrandžio dalis ima susitraukinėti, o tuo tarpu apatinė užsidaro. Taigi, nebelieka kelio žemyn, o tik aukštyn – tad prasideda tas laikas, kai puolame bėgti į vonią ar tualetą.
Jeigu pykinimą sukelia psichologiniai veiksniai, o ne fiziniai (tokie kaip blogas kvapas, oro duobės skrendant lėktuvu ar emocinis šokas), tada mums kurį laiką būna bloga. Įprastai smegenys tokiu atveju komunikuoja su skrandžiu ir informuoja, kad joks pavojus negresia, o pykinimo jausmas iš lėto dingsta.
Kiekvienas turi skirtingą tolerancijos lygį pykinimui, tačiau dėl vieno dalyko ekspertai sutaria: kad ir koks nemalonus tai būtų procesas, po vėmimo žmogus pasijunta geriau – ir taip nutinka dėl šio proceso metu išskiriamų endorfinų.
