Šios pirmosios prijaukintos vištos nebuvo stambūs, greitai augantys dabartiniai paukščiai. Jos buvo maždaug trečdaliu mažesnės už šiuolaikines vištas, o dėl ryškių spalvų ir išskirtinių garsų žmonės į jas greičiausiai žiūrėjo kaip į paslaptingas ir įdomias naujoves – o ne kaip į potencialų maistą, teigiama naujame tyrime. Iš tiesų nuo tada, kai vištos pirmą kartą atkeliavo į Europą, iki tada, kai jos buvo pradėtos plačiai naudoti maistui, praėjo maždaug 500 metų.
Kitaip tariant, 500 m. pr.m.e. Vidurio Europoje idėja valgyti vištą galėjo atrodyti taip pat, kaip šiandien atrodytų idėja valgyti papūgą arą.
„Visų pirma, vištos yra nuostabūs sutvėrimai“, – sako tyrimo bendraautorius ir Oksfordo universiteto (Anglija) paleogenomikos bei bioarcheologijos tyrimų tinklo direktorius Gregeris Larsonas. Ir kaip šiandien kai kurie žmonės stengiasi įsigyti „viską, ką turi Kardashianai“, prieš tūkstančius metų „tai būtų buvusi višta“, sako mokslininkas. „Jų norėjo visi“, – teigia jis.
Paslaptinga vištų kilmės istorija
Šiandien Žemėje gyvena apie 80 milijonų naminių vištų (Gallus domesticus). JAV mėsai auginamas tipiškas viščiukas iki skerdimo gyvena tik šešias savaites, o vištos dedeklės – dvejus-trejus metus.
Tačiau prieš atsirandant prijaukintoms vištoms, žmonės buvo susipažinę su jų laukiniais protėviais – bankivinėmis vištomis (Gallus gallus) iš Pietryčių Azijos, kur šie paukščiai ypač tankiuose bambukų miškuose maitinosi vaisiais ir sėklomis. Istorija, kaip šie džiunglių paukščiai tapo vienu populiariausių maisto produktų Žemėje, yra miglota. Taip yra todėl, kad archeologija miškingoje Pietryčių Azijoje yra sudėtinga, o ligšioliniai archeologai ne visada atkreipdavo dėmesį į tokius smulkius artefaktus kaip vištų kaulai.
Be to, vištų kaulai lengvai nugrimzta į žemę arba juos pažeidžia žinduolių veikla, žmonių vykdomos statybos ir kiti trukdžiai, sako tyrimo bendraautorius ir Miuncheno Liudviko Maksimiliano universiteto zooarcheologas Joris Petersas.
Tai reiškia, kad dirvožemio sluoksniai, kuriuose randami vištų kaulai, gali netiksliai atspindėti kaulų amžių, dviejuose straipsniuose, publikuotuose žurnaluose „Proceedings of the National Academy of Sciences“ ir „Antiquity“ skelbia J. Petersas ir G.Larsonas.
Vištos kelionė
Atliekant šį tyrimą, daugiau nei dešimtmetį buvo iš naujo matuojami ir analizuojami anksčiau aptikti vištų kaulai, taip pat radioaktyviosios anglies metodu tiesiogiai datuota 12 kaulų iš 16 Europos vietovių – siekiant nustatyti, kaip iš Azijos plito vištos.
Iš tikrųjų žmonės ir vištos tikriausiai artimiau „bendrauja“ apie 3500 metų, teigia G.Larsonas. Maždaug 1500 m.pr.m.e. Pietryčių Azijoje žmonės pradėjo auginti ryžius ir soras – t. y. iškirsti miškų plotus ir apsėti laukus, kuriuose vienu metu sudygdavo grūdai. Tai turėjo pritraukti bankivines vištas, ir žmonėms šie spalvingi paukščiai tikriausiai atrodė labai žavūs.
Kai džiunglių paukščiai ėmė priklausyti nuo žmonių maisto, prasidėjo prijaukinimo procesas. Apie 1000 m.pr.m.e. prijaukinti džiunglių paukščiai, kuriuos dabar vadiname vištomis, paplito centrinėje Kinijoje, Pietų Azijoje ir Mesopotamijoje, tikriausiai panašiais prekybos keliais, kaip ir Šilko kelias, kuriuo apie 200 m.pr.m.e. buvo pradėta keliauti.
Apie 800–700 m.pr.m.e. vištos pasiekė Somalio pusiasalį, kur sparčiai vystėsi jūrų prekyba. Graikų, etruskų ir finikiečių jūreiviai tikriausiai paskleidė paukščius po Viduržemio jūros regioną – apie 700 m.pr.m.e. vištos atsidūrė dabartinėje Italijoje, o maždaug 400–500 m.pr.m.e. pasiekė Vidurio Europą: G.Larsonas teigia, kad vyrai dažnai buvo laidojami su gaidžiais, o moterys – su vištomis, ir šios vištos greičiausiai buvo svarbios žmonėms, su kuriais jos buvo laidojamos.
„Tai buvo senesni paukščiai, jų individualūs paukščiai. Jie buvo svarbūs jų visuomenei“, – sako mokslininkas.
Nuo pjedestalo iki lėkštės
Vištos iš egzotiškų ir garbinamų paukščių į maistą greičiausiai transformavosi kartu su Romos imperijos iškilimu Europoje, kur kiaušiniai tapo populiariu stadionų užkandžiu, pasakoja G.Larsonas. Pirmieji įrodymai apie plačiai paplitusį vištų vartojimą romėnų kontroliuojamoje Didžiojoje Britanijoje datuojami maždaug pirmuoju mūsų eros amžiumi.
Mokslininkas teigia, kad ateityje archeologija greičiausiai padės patikslinti vištų kroniką, ypač Pietryčių Azijoje ir Ramiojo vandenyno salose – kur iki šiol trūksta įrodymų. Nauji radiniai gali atskleisti daugiau apie tai, kaip vištos užkariavo pasaulį ir pakeitė žmonių visuomenę.
„Paukščių valdymas ir prijaukinimas laikui bėgant padėjo tvariai išplėsti žmonių pragyvenimo šaltinius, – sako J.Petersas. – Žvelgiant retrospektyviai, vištų prijaukinimas pasirodė labai naudingas kultūrinei raidai visame regione, nes naminius paukščius buvo galima lengvai pasiimti į keliones jūra – kaip atsargas arba galiausiai auginti vištas naujai užimtuose regionuose“.
Parengta pagal „Live Science“.
