Ne, tai nėra koks nors slaptas masonų kodas ar nuoroda į iliuminatų ritualą. Tiesą sakant, šios tradicijos ištakos siekia XVIII amžių. Kai kurie socialiniai ratai senovės Graikijoje laikė nepagarba kalbėti rankas ištraukus iš drabužių. Dėl to VI a.pr.m.e skulptūros demonstravo žymius oratorius – tokius kaip Soloną – rankas įsikišusius į savo apsiaustus.
Tačiau senovės graikai net nenutuokė, kad jų palikimas vėl iškils po 24 amžių pertraukos. XVIII amžiuje menininkai pradėjo ieškoti įkvėpimo senovėje. Jie pastebėjo žymių kalbėtojų skulptūras, kuriose jie rankas įkišę į apsiaustus. Portretistai savo subjektams liepė pozuoti panašiai – manydami, kad tai vaizduoja kilmingumą, santūrumą ir gerą išsiauklėjimą.
Viena žymiausių istorinių asmenybių, kuri vaizduojama tokiu būdu – Napoleonas Bonapartas. Keletas prancūzų imperatoriaus portretų vaizduoja jį su viena į švarką įkišta ranka, dėl ko mokslininkai ėmė svarstyti, kad jis galėjo prilaikyti skausmingą skrandžio opą. Tapytojas Thomas Hudsonas nutapė tiek daug vyrų šia poza, kad jo kolegos net ėmė manyti, kad jam nesiseka tapyti rankas.
XIX amžiuje atsiradus fotografijai, ši tendencija tęsėsi. Žinomos istorinės figūros – nuo JAV prezidento Franklino Pierce‘o iki „Komunistų partijos manifesto“ autoriaus Karlo Marxo – buvo nufotografuoti prasisegę švarkus ir paslėpę juose rankas. Ir tik XIX amžiaus pabaigoje ši tendencija ėmė slopti.
Tačiau net ir vėliau pasirodydavo viena ar kita fotografija su tokia poza. Josifas Stalinas šia poza buvo užfiksuotas 1948 metais.
