Tačiau E.Foley nepasimetė. Vienu staigiu judesiu ji griebėsi savo skrybėlės smeigtuko ir nusitaikė tiesiai plėšikui į veidą.
„Greitas sumanumas, moteriška drąsa ir skrybėlės smeigtukas pribaigė įžūlų plėšiką Bleeckerio ir Brodvėjaus gatvių sankirtoje“, – rašė „New York Times“. E.Foley buvo viena iš moterų judėjimo dalyvių, apsiginklavusių nuo užpuolikų vyrų populiariu to meto mados aksesuaru – skrybėlių smeigtuku.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kai moterys įgijo nepriklausomybę ir pradėjo vaikščioti bei keliauti vienos, skrybėlaičių segtukai labai pasitarnavo ginantis nuo nepageidaujamų vyrų prisilietimų ir replikų. Kaip rašoma 1904 m. „Los Angeles Herald“ reklamoje, tokie ištvirkę vyrai buvo vadinami „trintuvais“ ir laikomi „piktavaliais, bailiais žemės kenkėjais“. „Bet kuri moteris, turinti drąsos ir skrybėlės smeigtuką, gali tai įrodyti“, – rašyta laikraštyje.
Metalinius smeigtukus puošiančios plunksnos ir brangakmeniai paslėpdavo pavojingas šių aksesuarų savybes. Skrybėlės tapo vis puošnesnės, ant jų buvo dedamos dirbtinės gėles, vaisiai ar paukščiai, o smeigtukai vis didėjo. Smeigtukai, kurie prilaikė šias skrybėles, būdavo net iki 25 centimetrų ilgio – o jų adatos aštrumo smaigaliai kėlė pavojų bet kuriam pasimaišiusiam kelyje.
Jungtinių Valstijų laikraščiuose mirgėjo istorijos apie moteris, kurios gynė save ar kitus skrybėlių smeigtukais. Viena moteris užkirto kelią traukinio apiplėšimui, o naujienų biuletenyje iš Čikagos buvo skelbiama, kad moteris peiliu subadė užpuoliką, kuris „bandė prispausti jai prie nosies chloroforme išmirkytą skudurą“. 1900 m. rugsėjo 30 d. prezidentas Theodore'as Rooseveltas pažymėjo, kad žavisi tokiu „įtempto gyvenimo pavyzdžiu“, kurį demonstruoja smeigtukais besinaudojančios moterys. Jis teigė, kad nei vienam vyrui, kad ir koks drąsus jis bebūtų, nepatinka susidurti su ryžtinga moterimi, rankoje laikančia skrybėlės smeigtuką.
Tuomet moterys ėmė mokyti viena kitą. Štai savigynos vadovuose, dalies kurių autorystė priskiriama „Mademoiselle Gelas“, buvo dalinami patarimai, kaip vienai vaikštinėjant ir naudojantis džiudžitsu technika, skrybėlės smeigtuku ir lietsargiu apsiginti nuo vyro. Kaip istorikė Estelle Freedman rašė knygoje „Redefining Rape“ (liet. „Iš naujo apibrėžiant prievartavimą“), XX amžiaus pradžioje seksualinio pobūdžio užpuolimai visuomenėje buvo pernelyg smerkiami, kad moterys apie juos praneštų.
Tuo pačiu metu moterų saugumas tapo vieša problema. Moterys visuose šalies miestuose gynėsi skrybėlių smeigtukais, o laikraštis „Chicago Daily Tribune“ 1910-aisiais dažniausiai pranešdavo apie gynybą nuo užpuolikų, naudojantis šiuo įrankiu. Kaip rašo E.Freedman, nors minėtas laikraštis retai aprašydavo kaltinimus išprievartavimu ar iš to kylančius teisminius procesus, 1905 metais įvykęs 24 moterų nužudymas Čikagoje sukėlė didžiulį susirūpinimą moterų saugumu – dėl to atsirado prieš nusikaltimus nukreipta kampanija, kuri skatino pranešti apie užpuolimus ir užpuolikų suėmimus.
Kaip rašo E.Freedman, staiga laikraščiuose imta girti 14-metė, kuri traukinyje panaudojo skrybėlės smeigtuką, bei 16-metė, kuri nešiojosi kišeninį revolverį. Toks gynybos pobūdis įkvėpė netgi muzikines balades. Vis dėlto moterys kartais ir nukentėdavo dėl savo veiksmų. Kartais jos būdavo suimamos arba apmokėdavo užpuoliko gydymo išlaidas – taip 1911 m. nutiko aktorei Evai Tanguay, kai dėl scenos darbuotojo priekabiavimo ji buvo priversta griebti smeigtuką.
Staigus smurto prieš moteris paviešinimas įžiebė diskusijas dėl esminio klausimo: kas yra priekabiavimas ir ką galima dėl to padaryti? Tuo metu priekabiavimo apibrėžtis buvo miglota, tačiau ne visai negteisėta. Paprastai atsakomybė už tai, kad priekabiavimo būtų išvengta, teko moterims. Ir kas buvo laikomas priekabiautoju – tas, kuris fiziškai užpuolė moterį ar ir tas, kuris tiesiog šaukė jai gatvėje? Nesvarbu, koks buvo priekabiavimo apibrėžimas, moterys aiškiai žinojo, kad joms nusibodo, jog vyrai joms kelia grėsmę.
Kurį laiką atrodė, kad daugelis vyrų su tuo sutinka. Prieš moterims įgyjant balsavimo teisę, visoje šalyje atsirado potvarkių, nukreiptų prieš priekabiavimą, o vienas Omahos (JAV) teisėjas sudarė baudų lentelę, pagrįstą įvairiais žodinio priekabiavimo lygiais: už moters pavadinimą „višta“ arba „lėlyte“ buvo nustatytas 5 dolerių mokestis. Jo įstatymas buvo retenybė, bet apie jį buvo plačiai kalbama. Kai kurie vyrai skundėsi, kad gatvių tvarkymas buvo atidėtas, nes savivaldybių tarybų susirinkimuose buvo svarstomi užpuolikus drausminantys teisės aktai.
Tačiau, kai sufražistės ir dirbančios moterys pradėjo garsiau ir viešai reikšti nepasitenkinimą priekabiautojais, naujienose moterys pradėtos kritikuoti – esą, kodėl jos taip kratosi vyrų dėmesio? Viename „New York Times“ straipsnyje netgi rašyta, kad „vyras nebūtų laikomas geru, jeigu nenorėtų užkalbinti moters gatvėje“.
Netrukus ir skrybėlių smeigtukai imti laikyti pavojingais, tad nebuvo sunku rasti argumentų prieš jų naudojimą – ir vengti kalbėti apie priekabiavimą. Laikraštyje „Los Angeles Herald“ buvo pranešta, kad 1910 metais viena moteris per klaidą su skrybėlės smeigtuku sužalojo vyro smakrą. Tuo tarpu „New York Times“ aprašė atvejį, kai netyčia atskriejantis futbolo kamuolys pataikė į moters skrybėlės smeigtuką ir šis susmigo jai į galvą. Kai kurios moterys šiuos smeigtukus panaudodavo ir prieš policijos pareigūnus, kai šie mėgindavo jas suimti.
Po 1912 metų baimė aštriems skrybėlių smeigtukams bei jais disponuojančioms moterims privertė valdžios institucijas išleisti ne vieną potvarkį, o taip pat sukurti kelis išradimus, uždengiančius smeigtukų smaigalį. Trečiajame dešimtmetyje skrybėlių smeigtukai buvo nebe tokie populiarūs – kadangi dauguma moterų nustojo nešioti skrybėles bei dėl naujos nusistovėjusių standartų neigimo kultūros kirposi plaukus.
Nors ir trumpalaikis, kaip rašo E.Freedman, mėginimas skrybėlių smeigtukais kovoti su užpuolikais privertė priekabiavimą gatvėse pripažinti nusikaltimu, o taip pat ir pripažinti moterų teises. Skrybėlių smeigtukus nešiojančios moterys iškėlė šiurkščių vyrų elgesio problemą, panaudodamos iš pažiūros nekaltą moterišką mados atributą.
Tokiems smeigtukams populiarėjant, 1898 metais laikraštis „San Francisco Call“ rašė, kad naudojant juos sumaniai, šiuo smeigtuku galima atrakinti spyną, atidaryti rašalo buteliuką ar vogčiomis pasmeigti marinuotą agurką. Nebuvo įmanoma įvardinti visų smeigtuko panaudojimo būdų, tačiau vienas jų išsiskyrė: moterų reikšmei viešose vietose augant, staiga smeigtukas tapo labai svarbiu įrankiu – ginklu, leidžiančiu nuo jo nukentėjusiems vyrams pažvelgti į savo pačių sąžinę.
Parengta pagal „History“.
