Stresas Antarktidos tyrimų stotyse pasireiškia įvairiausiomis formomis. Bijoma ligų ar sužeidimų – kadangi stotis yra stipriai nutolusi nuo artimiausios ligoninės. Tuo labiau kad stiprūs vėjai, žema temperatūra, atokumas ir tamsa bet kokias medicinines evakuacijas daro rizikingomis. Taip pat vargina valgymo, miegojimo, darbo ir laisvalaikio leidimo vienoje vietoje vis su tais pačiais žmonėmis eilę mėnesių monotonija.
P.Suedfeldas sako, kad jeigu žmogus yra įstrigęs su kažkuo, ko nemėgsta, nelieka nieko kito kaip tik su tuo susitaikyti. Dar blogiau, jeigu žmogus ilgisi kažko brangaus – kadangi teks daug laiko praleisti be to.
Stotys Antarktidoje taip pat nėra pati linksmiausia ir įdomiausia vieta gyventi. Jos suprojektuotos taip, kad jas būtų galima pastatyti kaip įmanoma pigiau, o ne kad ten gyvenantys žmonės linksmai, įdomiai ir komfortiškai leistų laiką. O jeigu gyventojai nori pakeisti aplinką ir išeiti į lauką, tai nebūtinai yra įmanoma – be to, labai pavojinga.
Psichologas sako, kad tokiomis sąlygomis kai kurie žmonės atsiskleidžia, jiems išsivysto solidarumo ir darbo komandoje jausmas. Tuo tarpu kitus gali apimti depresija, jų elgesys pasikeičia. Pavyzdžiui, po nepasisekusio romano su kolege vienos stoties virėjas visiems stoties gyventojams ėmė gaminti itin neskanų maistą. Viskas stojo į savo vėžes tik tada, kai darbuotojai sukilo ir ėmė gąsdinti virėją.
1959 metais Rusijos Vostoko stotyje vienas mokslininkas labai įsiuto pralaimėjęs šachmatų partiją – ir užkapojo savo oponentą kirviu. Vėliau rusų Antarktidos stotyse šachmatai buvo uždrausti.
P.Suedfeldas sako, kad mokslininkai ieško geresnių būdų, kaip identifikuoti didelį stresą patiriančius žmones, stebint jų gyvenimą atšiauriose sąlygose. Jis taip pat teigia, kad kartu su kolegomis iš Europos ieško užuominų stočių darbuotojų pokalbiuose, kurie yra įrašinėjami.
„Konkordijos“ stotis, kurią valdo prancūzai ir italai, yra viena iš mokslininko tyrimų stočių. Tačiau P.Suedfeldas sako, kad ji labai atskirta, be to, šioje vietovėje oras itin prastas, taip pat dėl didelio aukščio trūksta deguonies. Žiemomis ten būna apie 12 žmonių, o kartą per savaitę jos darbuotojai skaito ir vaizdo įrašuose įrašinėja kasdienius raportus, taip pat žodinį dienoraštį, kuriuo su tyrėjais dalinasi internete. P.Suedfeldas sako, kad jo kolegos Europoje tiria įrašomos kalbos bruožus – pavyzdžiui, kalbos greitį, balso dažnį, garsumą ir tarpus tarp žodžių – kurie gali atskleisti streso lygį.
Pats P.Suedfeldas analizuoja dienoraščių turinį. Jis kreipia dėmesį į komentarus apie nuotaiką ir kitus žmones, asmeninius jausmus, buvimą stotyje, namų ilgesį. Taip pat atliekama gilesnė analizė apie tai, kaip lanksčiai veikia kognityviniai procesai, problemų sprendimo būdų radimas bei motyvacija. Kitas tyrimas parodė, kad kai kuriems žmonėms tampa sunkiau sektis spręsti problemas: jie užmiršta tai, ką turi prisiminti, elgiasi impulsyviai ir taip toliau.
P.Suedfeldo tikslas yra panaudoti analizių rezultatus atliekant pakeitimus žieminėse Antarktidos stotyse vykstančioms procedūroms, aplinkai bei darbuotojų tarpusavio bendravimui – kad būtų sumažintas stresas, o gyvenimas ten taptų malonesniu ir patogesniu.
Anot psichologo, virtualios realybės technologija ilgainiui galėtų tapti šių problemų sprendimo būdu. Jis mano, kad reikėtų judėti link visiškos virtualios realybės. Realistiškos, kompiuterio sugeneruotos aplinkos galėtų sumažinti stresą ir leistų pasinerti į visiškai kitą pasaulį, kuris yra kitoks ir labiau žavintis.
Parengta pagal „Canadian Geographic“.
