Ar žmonės tikrai neturi uodegų?
Techniškai kalbant, prieš gimstant visi žmonės turio uodegą. Trumpos uodegos yra embriono vystymosi bruožas, kuris trumpam pasirodo šeštą nėštumo savaitę. Šis trumpas nugarkaulio išsikišimas turi net iki tuzino slankstelių. Tačiau vos per dvi savaites pusė jų yra absorbuojama, o kita pusė įsilieja į kaulą, vadinamą uodegikauliu.
Kadangi gamta mėgsta įvairovę, kai kurie žmonės (kurių dauguma yra vyrai) dėl nežinomos priežasties gimsta su embrioninės uodegos galiuku. Šis išsikišimas turi pakankamai kraujagyslių, o kartais net raumenų, kad galima būtų tokią uodegą pajudinti. Tačiau jose jau nebebūna pirminių slankstelių.
Priešingai nei išsikišimai, kuriuos sukelia traumos ar onkologinės ligos, šios liekamosios uodegos yra itin retas reiškinys: medicininėje literatūroje galima būtų rasti vos kelias dešimtis aprašytų tokių atvejų.
Tačiau jie pasitaiko. Dauguma jų yra nesunkiai pašalinami chirurgiškai netrukus po gimimo – kadangi tokios uodegos yra per mažos, kad atliktų kokią nors funkciją, o jos turėtojas sulauktų nemalonaus dėmesio.
Tačiau jeigu mes visi turėtume ilgas uodegas – viskas būtų visiškai kitaip.
Kodėl mes neturime uodegų?
Praėjus maždaug 10 milijonų metų po prieš 66 milijonus metų dinozaurus išnaikinusio susidūrimo su asteroidu, planetoje pasirodė pirmieji maži primatūs primenantys sutvėrimai.
Panašiai kaip senojo ir naujojo pasaulio beždžionės, lemūrai, ilgakulninių ir gulaginių šeimos primatai turėjo prailgintą uodegą, kuri turėjo padėti jiems išlaikyti pusiausvyrą karstantis po medžių viršūnes.
Ilgainiui šios uodegos evoliucionavo ir tapo tarsi papildoma galūne, kuri pasidarė lanksti bei vikri, kurios galėtume pavydėti net mes. Tiesą sakant, ji tapo tokia naudinga, kad išsivystė dviems skirtingoms primatų grupėms.
Mūsų nelaimei, prieš maždaug 20 milijonų metų pasirodė primatų grupė, kuri neturėjo uodegų. Jų palikuonimis yra gorilos, šimpanzės, mažosios šimpanzės ir orangutanai. Žinoma, jau nekalbant apie mus – žmones.
Neseniai atliktas tyrimas parodė, dėl ko primatai neteko uodegų – klajojantis genetinis kodas, pavadintas Alu, pakliuvo į geną, atsakingą už uodegų vystymasi, tokiu būdu trukdydamas šiam genui atlikti savo darbą.
Tai išsiaiškino Niujorko universiteto absolventas Bo Xia, kuris tyrinėja kamieninių ląstelių biologiją. B.Xia palygino šešių beuodegių beždžionių rūšių genomus su devynių uodegas turinčių beždžionių genomais, ieškodamas mutacijų, kurios galėtų paaiškinti, dėl ko beždžionės neturi uodegų.
Būtent tada jis aptiko geną, vadinamąjį T-box transkripcijos veiksnį (TBXT). Maždaug prieš šimtmetį Rusijos genetikės Nadieždos Dobrovolskajos-Zavadskajos atlikti tyrimai parodė, kad dėl mutacijų šiame gene išsivysto trumpesnes uodegas turinčios pelės.
Atidžiau pažvelgus į TBXT gene esantį Alu elementą, paaiškėjo, kad jis nėra toks jau trukdantis. Tačiau B.Xia pastebėjo, kad netoli jo yra dar du peršokantys genai.
Kartu jie gali sujaukti geno veikimą, o tai paaiškina, dėl ko mes ir dar kiti primatai neturi uodegų. Ilgainiui pokyčiai kituose genuose padėjo užtvirtinti šį pokytį, suformuojant lygią užpakalinę dalį ir plokščią uodegikaulį – tobulai tinkantį sėdėjimui, tupėjimui ir žingsniavimui dvejomis kojomis.
Tačiau tai nepaaiškina, kodėl atsitiktinis TBXT geno sunaikinimas primatų protėvyje prieš daugelį metų taip išplito tarp įvairių hominidų rūšių.
Kas būtų, jei mūsų protėviai būtų išsaugoję uodegas?
Galima tik spėlioti, kodėl mūsų protėviui taip gerai sekėsi, nors jam neužaugo uodega. Visas šis įvykis dar labiau stebina, jei atsižvelgsime į tai, kad dėl šio pokyčio padidėjo rizika, jog po gimimo išsivystys nervinio vamzdelio deformacijos, dėl kurių atsivertų nugaros smegenys – pavyzdžiui, spina bifida.
Uodegos nėra vien tik iš pasturgalio kabančios galūnės – jos yra įsiliejusios į anatomines struktūras, supančias klubų sritį. Kartu šie kaulai, raiščiai ir raumenys sucentruoja kūną, dėl ko galime išlaikyti pusiausvyrą, o beždžionių atveju – sugriebti daiktus ir jais manipuliuoti.
Todėl jeigu žmonės turėtų uodegas, jiems taip pat reikėtų klubų ir raumenų, kad galėtų tinkamai jomis pasinaudoti. Priešingu atveju, jos būtų visiškai bevertės ir tik kabėtų tarsi nereikalingos ataugos. Ir niekas jų nenorėtų turėti.
Ir tai būtų nemažas pokytis. Uodegas turintys primatai turi ilgesnį stuburą su daugiau slankstelių – kad būtų didesnis lankstumą šokinėjant nuo šakos ant šakos.
Kita vertus, beždžionės turi specializuotus raumenis ir skeletą su trumpesnėmis juosmens dalimis, kurios sustangrina stuburą. Tvirtesnės nugaros gali geriau atlaikyti kritimo ar šuolio smūgį, o tai gali sudaryti sąlygas stambesniems kūnams ar greitiems šuoliams į žemiau esančias šakas ar nusileidimams ant žemės.
Kalbant apie uodegos raumenis, sena hipotezė siūlo versiją, kad jie taip ir neišnyko. Vietoje to, jie tapo tvirta struktūra, kuri prilaiko mūsų pilvo organus – tokius kaip šlapimo pūslę ir žarnyną. Būtent dėl šios priežasties mes galime sėkmingai atlaikyti didelį žarnyno spaudimą nepatirdami sužalojimų, taip pat sulaikyti šlapimą ir išmatas, kad jos nenoromis neišsiveržtų.
Taigi, jeigu žmonės turėtų uodegas, organizmai turėtų pasikeisti. Jau nekalbant apie tai, kad smegenims reikėtų papildomos erdvės, kad galėtume jausti ir judinti savo penktąją galūnę, o taip pat turėtume atsisakyti apatinę pilvo dalį prilaikančių raumenų, kad išlaikytume papildomus raumenis ir kaulus. Savo ruožtu tai padidintų riziką patirti išvaržą, dėl to galimai nesugebėtume sulaikyti šlapimo, o galbūt ir vaikščioti tik ant dviejų kojų.
Kiek uodegos netekimas lėmė gebėjimą vaikščioti tik ant dviejų kojų – belieka tik spėlioti. Tačiau jeigu mūsų protėviai būtų išlaikę uodegas, gali būti, kad jie taip ir nebūtų evoliucionavę į žmones.
Parengta pagal „Science Alert“.
