Kritikai laužė galvas, kodėl J. W.Waterhouse‘as nukrypo nuo Homero legendos ir sirenas pavaizdavo kaip monstriškus sutvėrimus su sparnais. Kodėl jos grėsmingai sklandė virš persigandusios įgulos – vietoje to, kad šukuotų savo auksinius plaukus ant jūros kranto? Galiausiai, kur dingo vilionės, paslaptingumas ir intriga, kuri išvedė iš kelio Odisėją? Vienas pasipiktinęs Melburno gyventojas rašė ir skundėsi, kad Odisėjas priminė nusikaltėlį, kurį kaip grobį puolė pikti paukščiai. Visi kritikai sutarė, kad J. W. Waterhouse‘o interpretacija nepateisino romanticizmo gražių fatališkų moterų, kurių visi tikėjosi.
Tačiau J. W. Waterhouse‘o vaizdavimas nebuvo laužtas iš piršto. Kad pilnai suprastume sirenų kilmę, turime nusikelti į senovės Graikiją, kur anot tradicijų, sparnuoti ir aštrianagiai sutvėrimai – pusiau paukščiai, pusiau moterys – viliodavo jūreivius į pražūtį savo dainomis.
Senovės istorijos apie sirenų kilmę stipriai skiriasi. Jos dažniausiai būdavo vaizduojamos kaip upių dievo Achelojo dukros, bei viena iš devynių mūzų – arba Terpsichorė, arba Melpomenė arba Kaliopė. Kai kuriuose mituose sirenos buvo mirusiųjų pasaulio deivės Persefonės kompanionės – jas jų motina Demetra transformavo į sparnuotus monstrus, nes jos nesutrukdė Hadui pagrobti Persefonę. Tačiau anot Ovidijaus „Metamorfozių“, parašytų I-ojo amžiaus pabaigoje, sirenos maldavo dievų suteikti joms sparnus – ir šis noras buvo išpildytas, kad jos galėtų padėti ieškoti Persefonės.
Pats žymiausias sirenų vaizdavimas klasikinėje mitologijoje atkeliavo iš Homero „Odisėjos“, kuri buvo parašyta maždaug VIII amžiuje prieš mūsų erą. Tai yra pirmasis literatūrinis įrašas, kuriame pasakojama kaip magijos deivė Kirkė perspėja Odisėją ir jo įgulą apie sirenas, kurios gyvena mažoje saloje netoli Scilės ir Charibdės. Šie sutvėrimai, su savo bangomis keliaujančiais balsais, kuriems neįmanoma atsispirti, sugebėdavo nukreipti laivus nuo kurso, dėl ko jūreiviai likdavo pūti žydinčiose pievose, ant kurių jie užplaukdavo.
Tačiau Odisėjo tai neatbaidė ir jis įsakė savo įgulai užsikimšti ausis bičių vašku, o jį patį tvirtai pririšti prie laivo stiebo, kad nekiltų mintis šokti į pražūringus vandenis, kai įgula susidurs su šiais sutvėrimais. Artėjant prie salos, melodingi balsai ėmė vilioti Odisėją istorijomis apie karą Trojoje. Pakerėtas jų dainų, herojus ima riaumoti, siautėti ir tampyti virves – tačiau laivas plaukia tol, kol praplaukia pavojingą krantą. Negalėdamos patikėti, kad Odisėjas atsispyrė jų dainoms, anot kai kurių pasakojimų, sirenos nusiskandino tamsiuose Egėjo jūros vandenyse.
Tačiau Homeras niekada neaprašė, kaip sirenos atrodė. Vietoje to jis sutelkė dėmesį į jų saldžius it medus balsus bei skausmus, kuriuos patyrė Argo ir Trojos miestų gyventojai. Ankstyvajame graikų mene retai kada buvo užsimenama apie sirenų fizinę išvaizdą – žinomiausias pavyzdys būtų korintietiškos aribalos (aliejaus indai) iš archajinio graikų periodo, ant kurių sirenos vaizduojamos kaip plėšrūs juodi paukščiai, sklandantys virš Odisėjaus laivo. Archajinė aromatinė vaza, datuojama 540 metais pr.m.e vaizduoja sirenas kaip paukščius giesmininkus su moterų galvomis, o VI amžiaus terakotinis kyliksas (dubuo su rankenomis ant kojelės) demonstruoja panašų sutvėrimą, pieštą raudonais ir juodais dažais.
Dauguma mokslininkų šiandien mano, kad sirenos buvo žmonių sielų apraiška po mirties – ir dviveidžiai apgavikai. Jane Ellen Harrison esė „The Ker as Siren“ rašo, kad pusiau paukštis, pusiau moteris tapo mirtį sėjančiu demonu, siela, siųsta parnešti kitai sielai.
Galima tik spėlioti, kodėl sirenos vaizduojamos kaip pusiau paukščiai, o pusiau moterys – tačiau paukščių simbolika senovės graikų vaizduotėje buvo gana dažna. Senovės mitologijoje paukščiai būdavo naudojami pavaizduoti viskam: pradedant nuo orakulų, dievų pasiuntinių iki tarpininkų tarp žmonių ir antgamtinio pasaulių.
Tačiau ilgainiui sirenos pasikeitė. Viduramžiais Europoje plintant krikščionybei, sirenos iš paukščių-moterų transformavosi į moters-žuvies sutvėrimą, kuris vaizdavo jūros ir moters seksualumo keliamus pavojus. VII amžiaus bestiarijus „Liber monstruorum diversis generibus“ (liet. „Monstrų knyga“) yra vienas ankstyviausių pavyzdžių, patvirtinančių sirenų transformaciją. Čia sirenos apibūdinamos kaip jūrų merginos, kurios yra kaip žmonės nuo galvos iki bambos, mergelės kūnu – tačiau turinčios žvynuotą uodegą. Šio laikotarpio iliustracijos atskleidžia skirtumą – sirenos turi geidulingą kūną, erotiškus judesius bei naudoja įvairias viliojimo taktikas – kaip gėrėjimąsi savimi žiūrint į veidrodį ar plaukų šukavimą. Šios sirenos jau nebesimbolizavo dvasių – o veikiau kūniškus malonumus.
XIX amžiuje Viktorijos stiliaus undinių ikonografijos gausa tik dar labiau sustiprino minėtą sirenų įvaizdį. Šie sutvėrimai buvo žavingai gražūs ir jausmingai judėdavo, kad suviliotų praplaukiančius jūreivius. Kaip pavyzdžius galima pasitelkti žavingas nimfas Herberto Jameso Draperio 1909 m. paveiksle ar geidulingus sutvėrimus Leono Belly 1867 m. darbe. Jos taip pat dažnai būdavo vaizduojamos su arfomis ir lyromis, kaip Edwardo Armitage‘o 1888 metų piešinyje „Sirena“, kuriame ji ramiai atsilošusi ant uolos tyrinėja prieš ją matomas laivo nuolaužas. Tokios yra ir šiandien mums gerai žinomos grėsmingos, tačiau seksualios sirenos.
Senovės graikijos sirenos visiškai skiriasi nuo viliojančių XIX amžiaus undinių. J.E. Harrison rašo, kad šie senovės Graikijos sutvėrimai yra dvasios, o ne kūniškos būtybės, o taip pat dažnai pasirodo laidotuvių kontekste. Jose nerasime nė lašelio vilionių – kadangi vienintelė jų paskirtis yra gedėti, raudoti bei elgtis kaip apotropiniai šarmai šalia kapų. J. E. Harrison rašo, kad jos yra pranašiški sutvėrimai kaip ir Sfinksas, su kuriuo jos turi daug bendro – nes žino tiek praeitį, tiek ateitį. Jų dainos paveikios ir vidurdienį, tvyrant ramybei, be jokio vėjo. O tokios dainos pabaiga būna mirtis.
Atidžiau pažvelgus, galima rasti daugybę ženklų, pabrėžiančių sirenų ryšį su požeminiu pasauliu. Pavyzdžiui, statulėlės iš I a. pr.m.e, rastos Mirinos saloje; senovinės keramikinės vazos, vaizduojančios Odisėjaus nuotykius bei senovės romėnų mozaikos iš II mūsų eros amžiaus, vaizduojančios tris hibridinius paukščius-moteris. Savo knygoje „Sirenų daina“ Pietro Pucci tvirtina, kad šios dainininkės, kurios turi tokias pačias žinias, kaip ir mūzos iš Ilijados, yra susikoncentravusios į praeitį, gyvena erdviniame ir trumpame laikinume, kuris gąsdina – kadangi jų mūziškos atmintys greitai pamiršta dabartį ir spinduliuoja tik sielvartą, gailestį ir mirtį. Tikrasis sirenų patrauklumas slypi jų tarpiniame statuse, sujungiant žmonių pasaulį ir pomirtinį gyvenimą su galingomis žiniomis, kurios kartu vilioja ir atbaido pašalinį stebėtoją.
Šios užuominos apie sirenų praeitį kaip mirties dvasias pradeda atskleisti, kaip sirenų galios prigimtis ilgą laiką buvo nesuprasta – seksualizuota ir temdyta kaip ir daugybė kitų moteriškos giminės esybių per žmonijos istoriją. Į undines panašių nimfų grožiui iš tiesų sunku atsispirti – tačiau kai sirenos atsiduria labiau klasikiniame kontekste, galime pradėti jas vertinti kaip galingus sutvėrimus, kurių sutepta reputacija atsirado ne iš moteriško viliokiškumo, bet iš žinių apie pomirtinį gyvenimą – galutinių žmonijos ribų.
Sekant sirenos estetinę evoliuciją nuo mirtino demono senovės laikais iki jausmingų renesanso nimfų, galima būtų daryti išvadą, kad sirenos tapo visuomenės baimių dėl moteriško seksualumo keliamų pavojų įkūnijimu. Vaizduotė spėliodavo, kas slypi už šydo – tačiau moteriško seksualumo griaunamoji galia išliko labai realia. Pavojus buvo aiškus: suklupus prieš sirenos viliones bei geidulingus žmogaus impulsus, grėsė amžinas žlugimas.
Parengta pagal „Vice“.
