Siuksų-dakotų genties šamanas Juodasis Elnias (dakot. Heȟáka Sápa) išskyrė septynias skirtingas apeigas, kurių metu jo žmonės rūko pypkę. Šių apeigų metu pypkė vaidina vaidmenį svarbiose ceremonijose bei žymint įsimintinus gyvenimo įvykius – tokius kaip „pasiliekant“ savo mylimojo sielą, minint artimojo išėjimą. Tačiau pypkės buvo naudojamos ne tik ritualų metu – jos taip pat galėjo žymėti spontaniškus momentus. Viena tai iliustruojanti istorija yra apie legendinį dakotų genties lyderį Sėdintį Jautį (dakot. Tȟatȟáŋka Íyotake).
Kaip pasakoja istorikas Nathanielis Philbrickas, Sėdinčiam Jaučiui esant dar jaunam, jis tapo atsakingu už labai didelę šeimą. Dėl šios priežasties jo motina pareikalavo jaunuolio susilaikyti nuo dalyvavimo mūšiuose ir nebūti tokiu agresyviu – kad išvengtų sužeidimų ir mirties. Būsimasis vadas padarė tai, ko jo prašė – tačiau jo, kaip nuožmaus kovotojo, reputacija stipriai nukentėjo, kai kiti vyrai pastebėjo jo ryžto trūkumų mūšio lauke.
1872 metais dakotų kariai pamėgino blokuoti geležinkelio netoli Jeloustouno upės tiesimą. JAV kariuomenė gynė geležinkelį, dėl ko prasidėjo kova. Kai mūšis pavirto į dvikovą, dakotų karys Pasiutęs Žirgas (dakot. Tȟašúŋke Witkó) pademonstravo savo drąsą prajodamas prieš baltųjų karius būdamas ginkluotas vien tik ietimi. Tuomet į priekį žengė Sėdintis Jautis. Jis padėjo savo šautuvą ant žemės ir ėmė eiti link priešo karių su pypke.
Kariai ėmė šaudyti. Kulkoms taškant purvą visur aplinkui, Sėdintis Jautis atsisėdo ant žemės ir šūktelėjo savo kariams: „Kas nori parūkyti su manimi, ateikite“. Tai išdrįso padaryti vos keturi vyrai, tarp kurių buvo Sėdinčio Jaučio sūnėnas Baltasis Jautis – mat kulkos ir toliau skriejo virš galvų ar pataikydavo į žemę šalia pat pėdų. Keturi vyrai rūkė pypkę kaip įmanoma greičiau – tačiau pastebėjo, kad Sėdintis Jautis pypkę rūkė ramiai ir neskubėdamas.
Surūkęs pypkę, Sėdintis Jautis paėmė pagalį ir išvalė pypkės galvutę – o tuomet atsistojo. Tada apsisuko ir patraukė atgal, kulkoms toliau siaučiant visur aplinkui. Dakotų kariai buvo sužavėti, kad nė viena kulka nepataikė į jį viso proceso metu, o pats Sėdintis Jautis neparodė jokios baimės. Kaip vėliau prisiminė Baltasis Jautis, tai buvo drąsiausias įmanomas poelgis – ir turėjo didesnę reikšmę nei indėnų sukilimas.
Pypkės rūkymas viduryje mūšio atkūrė Sėdinčio Jaučio reputaciją tarp karių. Pypkės rūkymas pasirodė labai taikus poelgis, tačiau mūšio kontekste tam reikėjo drąsos ir pasitikėjimo.
Šventosios pypkės supaprastinimas iki „taikos pypkės“ ignoruoja daug jos vaidmenų ir kontekstų, kurių metu buvo ginamos amerikos čiabuvių amerikiečių gyvybės, ištisus šimtmečius.
