1848 metais Danija laimėjo mūšį ir išsikovojo minėtas žemes. Po dešimtmečio, kai prasidėjo antrasis Šlėzvigo karas ir vėl atsirado proga įgyti šias žemes, tąkart pergalę pasiekė Prūsija.
XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje Prūsijos valdžia įsikėlė į šias žemes ir per artimiausius kelerius metus įvedė savo įstatymus, kurie draudė viską, kas yra daniška. Žemėse gyvenę danai, ypač ūkininkai, buvo labai nepatenkinti. Prūsų valdžia draudė jiems net naudoti Danijos vėliavą.
Naudodami sumanų veisimą, danų ūkininkai pamėgino išveisti naują kiaulių rūšį, kurių spalva primintų Danijos vėliavą – nusprendė panaudoti biologiją kaip savo slaptą ginklą. O Danijos vėliava nėra sudėtinga – raudonas fonas su baltu šiaurietišku kryžiumi. Tad tereikėjo raudono kailio ir vieno ar kelių ryškių šviesių dryžių. Tokias kiaules jie pavadino Protesto kiaulėmis.
Danų protesto kiaulės netruko tapti kriuksinčiu Danijos kultūrinės nepriklausomybės simboliu. Šiandien yra mažiau nei 60 Danijos vėliavos raštais pasipuošusių gyvų kiaulių, kurių dauguma gyvena zoologijos soduose – ir XX amžiuje šios kiaulės 1954 metais buvo pripažintos „tikrąja rūšimi“, vadinama „Husum red pied“. Pilnai suaugę patinai sveria apie 350 kilogramų, o patelės – iki 300 kilogramų.
Istorikai mano, kad ši raudonoji rūšis kilo iš britų „Tamworth“ kiaulių, tačiau kaip minėta, šiandien Danijos protesto kiaulė yra atskira registruota kiaulių rūšis.
Tiesa, tai nebuvo vienintelė Jutlando pusiasalyje XIX amžiuje įvykusi protesto forma. Vokiečiai draudė danų organizacijoms tiekti alkoholį, o tai buvo smūgis vietinėms bendruomenėms, kurios rinkdavosi į vietinius politinius susirinkimus.
Staiga šiems danų susirinkimams prireikė su alkoholiu nesusijusių būdų, kaip į juos privilioti žmones. Tačiau jie atrado sprendimą – sønderjysk kaffebord, arba „kavos stalas“, kuris iš esmės būdavo nuklotas „maišto pyragais“.
Parengta pagal „Daily Scandinavian“.
